Ukmergė–Vilnius: kelionė traukiniu

Algirdas MOTIEJŪNAS

 Dar iš vaikystės laikų prisimenu apie lenkų užgrobtą Vilnių ir Vilnijos kraštą. Mano mama dažnai pasakodavo, kai ji paauglystėje lankydavosi Vilniuje, nes ten turėjo giminių. Karo metu dažnai pėsčiomis nešdavo ko nors iš maisto ten parduoti ar iškeisti į reikalingą daiktą. Dažnai svajodavau, sapnuodavau apie kiekvienam lietuviui brangų Gedimino miestą. Man likimas lėmė iš Ukmergės Vilnių pasiekti traukiniu, kalinių vagone.

1945 metų liepos 30 dieną mus, nemažą būrį politinių kalinių ir kartu su mumis Ukmergėje kalėjusių kriminalinių nusikaltėlių, daugiausia – plėšikais, galvažudžiais tapusių buvusių kareivių, išvarė ginkluoti NKVD kareiviai. Miesto centre, prie dar nenugriauto Laisvės paminklo, sustabdė, nes iš teismo išvedė nuteistus du aštuoniolikmečius ir prijungė prie mūsų kolonos. Jie buvo Žalio Velnio vadovaujamo būrio partizanai. Vienas jų – Jonas Daškevičius (slapyvardis Papūga), antrojo nei vardo, nei pavardės neprisimenu. Su Papūga ir jo draugu buvau gerai pažįstamas, nes Ukmergės kalėjimo karceryje kartu praleidome 7 paras. Šie jauni partizanai buvo nuteisti mirties bausme.

Su sustiprinta kareivių apsauga mus nuvarė į tada Ukmergėje buvusią geležinkelio stotį. Į vagonus patekome kartu su galvažudžiais. Tarp mūsų politinių kalinių buvo du Lietuvos kariuomenės pulkininkai, tai širvintiškiai Skorupskas ir Plentas. Kadangi šie karininkai su savimi turėjo nemažai maisto atsargų, tai kriminaliniai nusikaltėliai nusitaikė nelaimėlių maišuose esamas gėrybes užgrobti. Bet pulti ir atimti maišuose esantį maistą galvažudžiai taip ir nesiryžo.

Apie pavakarį traukinukas iš Ukmergės geležinkelio stoties pajudėjo Jonavos link. Dėl mums nežinomų priežasčių pusiaukelėje sustojome ir pajutome, kad sąstatas pasuko atgal, Ukmergės link. Naktį praleidę geležinkelio stotyje, rytą vėl pajudėjome į Jonavą. Šįkart – be trukdžių. Jonavos geležinkelio stotyje išlipus iš traukinuko mus visus tuoj suvarė į netoliese stovintį grotuotą kaliniams skirtą Stolypino vagoną (krovininis vagonas, skirtas kaliniams ir tremtiniams pergabenti – red.). Į kiekvieną narvą sugrūdo maždaug po 18 kalinių.

Kelionės metu prižiūrėtojai į mūsų narvus įleisdavo po kelis nužmogėjusius kriminalistus, kurie iš mūsų atiminėjo dar likusius vertingesnius rūbus, batus. Kentėjome ne tik nuo sužvėrėjusių kriminalistų, bet ir nuo tą dieną kepinusio karščio. Kai kurie kaliniai pradėjo alpti, bet vandens negavome nė lašo.

Pagaliau mes Vilniuje. Iš geležinkelio stoties, surikiuoti glaudžia kolona, žiaurių palydovų keiksnojami, pasiekėme tada dar akmenimis grįstą Lukiškių aikštę. Prasivėrė siaubingo kalėjimo geležiniai vartai ir mes jau viduje. Atsisveikinome su mūsų mirtininkais, užlipome į trečio aukšto didžiulę kamerą.

O Vilniau, Vilniau – mano svajonių mieste!

Daug kartų vaikystėje regėtas sapnuose.

Ir štai dabar aš Vilniuje –

Uždarytas kameroj Lukiškėse.

Daugelis iš mūsų nebeturėjome geresnių rūbų, batų, atrodėme klaikiai. Nors kamera didžiulė, gulėjome ant plikų grindų, susiglaudę vienas prie kito. Kai pietų metu atnešdavo sriubos, tie mūsų skriaudėjai pasisotindavo pirmieji, o mums atiduodavo likučius.

Praėjus savaitei į mūsų kamerą įleido gal penkiolika jaunų vyrų. Jie visi buvo žemaičiai iš Telšių kalėjimo. Šie vyrukai tuoj ėmėsi daryti kameroje tvarką. Iškratė galvažudžių maišus ir mes susigrąžinome savo daiktus. Gal po poros savaičių iš šios kameros mus visus perkėlė į didesnę. Tuomet išskirstė į įvairius darbams skirtus lagerius, kolonijas atlikti skirtos bausmės.

Mano laimei, aš ir nemažas būrys kartu buvusių ukmergiškių patekome Vilniuje į buvusią Rasų koloniją Nr. 1.

Teko kalėti daugelyje sovietinių lagerių. Po visų kančių, vargų grįžau į išsvajotą mylimą Lietuvą.

Šias eiles A. Motiejūnas parašė grįžęs iš Sibiro lagerių 1956 metais. Jas skyrė Želvos krašto partizanams, žuvusiems už Tėvynės laisvę, kartu augusiems tame pačiame Dvareliškių kaime – Jonui Pleskui, tėvo pusbroliui Stasiui Šalkauskui, giminaičiams Pranui Motiejūnui iš Rasališkių kaimo, Vincui Motiejūnui iš Davenių kaimo, Broniui Rokui ir jo žuvusiems broliams Vytautui ir Stasiui.

Tu išėjai

 

Kai ryto saulė sklaidė rūką,

Rasoje skendo pievų žiedai,

Tu išėjai lakštutėms suokiant

Bočių pramintais girių takais.

 

Tu palikai pilkuos arimuos

Neužbaigtas arti vagas,

Širdis krūtinėj nenurimo,

Šaukė kovon brolių gretas.

 

Tu išėjai, kai tėviškėlei

Grūmojo atėjūnas iš Rytų,

Parnešti laisvę Jai tikėjai,

Nebojai vargo nei kančių.

 

Sugrįžt gimtinėn Tu žadėjai,

Kaip oras laisvas, išdidus.

Priešo kulka su Rytų vėju

Pakirto tau jaunus sparnus.

 

Krauju aplaistei gimtą žemę,

Tebus ta žemė mums šventa.

Kol tėviškės dangus aptemęs,

Kova už laisvę nebaigta.