Klebonas bendravimo su Želvos krašto žmonėmis akimirką.

„Didžiausia Lietuvos kryžkelė - istorijos sūkuriuose“, Kultūra

Kunigas, neturintis laiko ilsėtis

Zita KRIAUČIŪNIENĖ

Želvos parapijos Šv. Ignaco Lojolos bažnyčia pasitinka savo jubiliejų – 125-ąsias metines. Gerąją žinią prieš šv. Kalėdas, prasidėjus Adventui, parapijiečiams paskelbė kunigas Petras Avižienis. Bažnyčios istorijoje tai bene pirmoji šventė, kuriai pradėta ruoštis 2016-aisiais – Dievo gailestingumo metais. O gal dar anksčiau, kai, atvykus į Želvą šiam kunigui, prasidėjo didysis darbymetis.

Jubiliejus

Praeitų metų liepą klebonas Petras Avižienis kartu su parapijiečiais šventė savo 60-ies metų jubiliejų, pažymėdamas sukaktį šv. Mišiomis, kukliomis vaišėmis Parapijos namuose. Šventė nebuvo masinė, užtat jubiliatas sulaukė nuoširdžių sveikinimų, padėkos žodžių, viltingų palinkėjimų. Kartu ir pripažinimo, kad šio darbštaus, kūrybingo kunigo dėka Želvos parapijos padangė nušvito naujomis šviesiomis spalvomis ir išaugo iš kaimiškosios parapijos rėmų. Bažnyčia tapo šventove, skleidžiančia ne tik maldą, bet ir kultūrą.

Gyvenimo faktai

Kunigas P. Avižienis gimė 1956 m. liepos 1 dieną Alytaus rajono Mikalavo kaime (1-oji Alytaus parapija). Šeimoje augo dvi seserys ir trys broliai.

Mokėsi Kalesnykų pradinėje mokykloje, aštuonmečio mokslo siekė Lelionių aštuonmetėje, o vidurinį išsilavinimą įgijo Alytaus internatinėje mokykloje. Ją baigęs įstojo į Žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultetą.

Sėkmingos studijos ir miškininko profesija nebuvo tikrasis kelias. Dvasios troškulys atvedė jaunuolį į kunigo kelią. 1989-iais, jau baigęs Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, balandžio 2 dieną, per Atvelykį, tarsi kartu su Atgimimo vėju atvyko į Želvos parapiją atlikti savo ganytojiškos misijos. Parapijiečiai naująjį kleboną pasitiko prie šventoriaus vartų su duonele ir druska, nuoširdžiai, su viltimi.

Nenuvylė

Jaunasis kunigas ilgai nesižvalgė, nekūrė didingų planų – iš karto su jaunatviška ugnele ėmėsi konkrečių darbų, kaip vėliau matysime, niekada nesibaigiančių. Pirmasis naujojo klebono kūrinys – Šv. Antano Paduviečio koplytėlė Skuoliuose. Tik ką atvykęs, dar neprivažiavęs savo parapijos centro, pakely iš Ukmergės pamatęs šį stebuklą, užlipo į kalnelį, apsižvalgė. Sunerimo, radęs gražų akmens mūro statinį apleistą, apžėlusį medžiais ir krūmokšniais. Ir ėmėsi Maldos namelių atkūrimo. Talkininkų suradęs aplinkiniuose kaimuose, Butkūnų kolūkyje, Želvos mokykloje, per pusantro mėnesio įstengė prikelti koplyčią Atgimimui.

Birželio 18 dieną, dalyvaujant Kalifornijos lietuviui dvareliškiečiui (atstatymo darbų rėmėjui) Antanui Mikalajūnui, iškilminga procesija iš Želvos bažnyčios su šv. Antano paveikslu, vežamu karietoje su baltų žirgų kinkiniu, lydima raitelių, pasuko Skuolių link. Tai buvo nepaprastas reginys, kokio parapija dar neregėjo! Taip visų tikinčiųjų džiaugsmui po 22 metų pertraukos buvo sugrąžinta Koplyčia su tradicija – Šv. Antano atlaidais.

Ir nuo tada koplytėlė tapo klebono nuolatiniu rūpesčiu. Kas dešimtmetį čia švenčiamas tradicijos jubiliejus: 1999 m. – atstatymo 10 metų, 2006 m. – 160 metų nuo koplytėlės pastatymo, 2016 m. – 170-mečio. Kasmet Skuolių koplyčios erdvėse atsiranda naujų meninių, prasminių akcentų, atnaujinamos tradicijos. Čia, kamerinėje aplinkoje, vasaros tyloje po šv. Mišių suskamba profesionalioji muzika, kartais vyksta Sutuoktuvių ceremonija – tuokiasi želviečių poros, kunigo P. Avižienio ranka laimina jaunuosius. O po atlaidų koplytėlės šventorius sukviečia į skuoliškių surengtas vaišes.

Nauji projektai, nauji rūpesčiai

O darbštus klebonas, nestokojantis kūrėjo talento ir lakios fantazijos, kasmet imasi naujų projektų. Su pagarba ir atjauta seniems vienišiems parapijiečiams 1995 m. P. Avižienis imasi rengti katalikiškuosius Senelių namus. Šiam sumanymui įgyvendinti pasirenka apleistą medinį dviaukštį, ieško rėmėjų, remontuoja, ir netrukus naujuose namuose apsigyvena vieniši senukai. Nauja šių namų bendruomenė ne be klebono rūpesčių dabar gyvena moderniame pastate, dvasininko nuolat globojama, jaučianti kasdieninį dėmesį. Ne vienas želvietis pasakys, kad Senelių namai, jų gyventojai – tarsi klebono namai, jo šeima.

Su P. Avižienio atvykimu aktyvinama ir parapijos bendruomenės savivalda: vietoj bažnyčios komiteto renkama Pastoracinė taryba, buriasi Katalikiškosios moterų draugijos Caritas skyrius, parapijos Šeimos centras. Šios parapijos institucijos veikia ir dabar. Jų veiklos iniciatorius, patarėjas ir pagalbininkas – idėjų nestokojantis, laiko negailintis parapijos klebonas. Jo iniciatyva ir rūpesčiu 1992–2000 m. leidžiamas parapijos laikraštis „Želvelė“ (kurį laiką ir redaguojamas P. Avižienio) – tikėjimo, kultūros, krašto istorijos šaltinis.

Nauji Atminties ženklai

1995–1999 metai ypatingi, nes artėjantis Lietuvos tūkstantmetis kviečia naujiems sumanymams. Kunigo P. Avižienio idėja sukurti ką nors nauja, didinga įgyvendinama su rėmėjų ir meno žmonių pagalba. Taip prie Skuolių koplyčios iškyla šv. Antano intencija sukurtas koplytstulpis, o Želvoje, prieš šventoriaus vartus, kairėje pusėje, – neįprastų formų Tūkstantmečio kryžius ,,Kentėjusiems, kenčiantiems ir kentėsiantiems“, projekto įgyvendinimui pasitelkiant žinomus menininkus iš Utenos Joną Rastenį, Alfredą Bražionį. Jie sukuria netradicinį, didingą paminklą. Taip pat kunigo sumanymu tradicinėje vietoje, netoli varpinės, statomas Dviejų šerdžių kryžius (dailininkai Ksenija Jeroševaitė ir Vladas Urbonavičius), kitoks nei įprasta – stilingas, be tradicinio Nukryžiuotojo. Čia ties kryžma – prisikėlęs Kristus, kviečiantis Maldai ir Prisikėlimui. Tuo metu pakeisti senieji Laumėnų, Masiulių ir Skuolių kaimo kapelių kryžiai – statomi nauji. Senieji kryžiai randa vietos Želvos bažnyčios varpinėje su klebono viltimi steigti prie bažnyčios muziejų.

Didžioji kunigo Petro svajonė – Parapijos namai. Kol jų neturėjo, prie numatomo seno pastato, buvusios ambulatorijos, statė Vilties koplytstulpį, kūrė tų namų viziją.

Po dvylikos metų projektas atnaujinamas, ir Parapijos namai kuriasi Ukmergės rajono savivaldybės ir valstybės lėšomis atnaujintame pastate, vadintame Socialinių paslaugų centre (projekto autorė Edita Mikalajūnienė). Klebono rūpesčiu čia sukurtas jaukumas, derinama socialinė praktinė nauda su švietėjiška veikla. Jaukiuose Želvos parapijos namuose vyksta prasmingi renginiai: Caritas, Šeimos centro organizuojamos šventės, literatūrinės popietės, įvairios parodos ir kt. Čia vyksta ir ALFA kursai, kino vakarai.

Jubiliejaus belaukiant

125-ųjų gimimo metinių sulaukusi sena bažnytėlė nuolat buvo atnaujinama, ją remontuojant, tvarkant, gražinant jos erdves. Netrūksta tokių rūpesčių ir klebonui P. Avižieniui. Dar 1997 m. pakeisti liturginiai baldai, 2000 m. – perdengtas stogas, 2003 m. – atnaujintas fasadas.

Klebonas – nuolat darbų sūkury. Ypač jų padaugėjo ruošiantis šventovės jubiliejui, praeitą vasarą. P. Avižienis neturėjo atostogų – su talkininkais plėtė senelių namų erdves: griovė seną apleistą namą, stumdė, nešiojo pamatų akmenis, tvarkė statybines atliekas. Kunigas triūsė kartu su darbininkais.

Dar šventoriaus gale statė stilingą kryžių Jubiliejiniams ir Dievo gailestingumo metams (autoriai – Rimantas ir Stasys Zinkevičiai, aukotojai – Povilo Blusiaus šeima iš Laukelių kaimo). Prieš Šv. Ignaco Lojolos atlaidus dar suspėjo restauruoti šventoriaus takus ir prieigas – klojo plytelėmis, perdažė bažnyčios fasadą… Ir jeigu kam atrodo – kunigas mažai bendrauja su žmonėmis, nepasėdi su jais ilgėliau – klebonas tikrai neturi laiko. Jis arba dirba, arba planuoja, ar ieško geradarių, kurie padėtų.

Dėmesys – jaunimui

Klebono lūkestis ir viltis – jaunimas. Dar 1989 m. pakvietęs mokyklos jaunimą į Vaikų chorą, jis ir toliau jais rūpinosi. Klebono iniciatyva kadaise įkurtas Vaikų ir jaunimo centras dovanojo jo lankytojams prasmingo laisvalaikio galimybę, pažintis su kūrėjais, nepamirštamas krašto istorijos, etnokultūros, liaudies muzikos, dailės pamokas Dvasingumo ir Meno stovyklų metu, ekskursijose ir išvykose. Kunigo P. Avižienio, sumanių Vaikų ir jaunimo centro vadovių Zitos Butiškytės, Janinos Danielienės dėka vaikai turėjo galimybę pažinti mažosios architektūros paslaptis iš tokių žinomų menininkų kaip tautodailininkai V. Urbonavičius, A. Bražionis, Jonas Rastenis ir kiti. Vaikų akyse užgimė sakralinės paskirties paminklai kaimų kapinaitėse – jie matė, kaip tašomas medis, kaip gimsta kryžius.

Klebonas, kažkada vaikams atvėręs savo namų duris, leidęs kurti, veikti, dabar mielai priimtų į Parapijos namus. Net bando kurti erdves tokiai veiklai.

Kiekvienas nešame savo kryžių…

Per tuos 28-erius Želvoje nugyventus kupinus ganytojiškų rūpesčių ir daugybės kasdienos darbų metus klebonui buvo ne tik kūrybinio ir bendravimo su parapijiečiais džiaugsmo, bet ir dramatiškų išgyvenimų. Dėl jų daugėjo raukšlelių veide, baltų gijų plaukuose, o kunigas darėsi uždaresnis. Ne visada su dėkingumu vertino jo ,,revoliucinius“ (taip atrodė kai kuriems skeptikams) užmojus parapijiečiai, drąsesnius sumanymus, naujoviškesnį stilių. Jo atsakymas tikriausiai būtų: ,,Kiekvienas iš mūsų nešame savo kryžių“. Taip kažkada yra pasakęs kunigas P. Avižienis apie mažas mūsų nuodėmes. Bet mūsų ganytojo Maldos grožis, šviesus akių žvilgsnis, malonus bendravimas, jo pastangos vesti želviečius į tikėjimą, viltį, amžinybės šviesą yra kilnu, gera, gražu.

Svajonės

Pasikalba klebonas su žmonėmis lankydamasis jų namuose. Iš tų apsilankymų ir susidėliojome jo ateities vizijų paveikslėlį… Norėtųsi suburti vaikus į kažkada gyvavusį Vaikų ir jaunimo centrą. Tam parapijos namuose gerinamos sąlygos. Tų pačių namų trečiame aukšte reikėtų įkuri bažnyčios muziejų – P. Avižienis turi surinkęs nemažai eksponatų. Senojoje varpinėje galima kurti relikvijų muziejų – senų kaimo kryžių, koplytstulpių. Jeigu žmonės padėtų – sodintų Senolių parką. Gražų, su fontanėliu… Tai prasitartos svajonės, bet jų, žinoma, mūsų klebonas turi daugiau.

2018-ieji – Želvos parapijos jubiliejiniai metai, sueina 95-eri nuo jos įkūrimo. Klebono laukia ne tik dviejų jubiliejų šventės, bet ir daugybė darbų. Ir vėl mūsų ganytojas neturės laiko ilsėtis… Duok, Dieve, Jam sveikatos ir stiprybės bei gerų žmonių pagalbos.

Rasos ir Gintauto POVYLIŲ nuotraukos

Iš bažnyčios istorijos

1581–1773 m. Želva su Paželvių dvaru priklausė Vilniaus jėzuitams, kurie čia įkūrė Žemaitkiemio parapijos filiją.

1753–1755 m. buvo pastatyta pirmoji nedidelė koplytėlė.

Nuo 1773 m. bažnyčia atiduodama į pasaulietinių kunigų rankas.

1807 m. Želvos filijoje švenčiami Švč. Trejybės ir Šv. Ignaco Lojolos atlaidai. 1881 m. sudegė bažnyčia ir didesnė dalis miestelio pastatų. Pastatyta laikina koplyčia. 1887 m. kilęs gaisras sunaikino baigiamą statyti antrąją bažnyčią su visais trobesiais. 1888 m. (kun. Pranciškus Paliulionis) vyksta naujos statybos, pirmoji keliasi klebonija. 1892 m. (kun. Antanas Stapulionis) pastatyta trečioji – dabartinė bažnyčia, apsaugai nuo gaisrų šventorius apsodintas medžiais.

1901–1907 m. šventorius aptvertas akmens mūro tvora, pastatyti dveji vartai (kun. Kazimieras Žebris).

1922–1923 m. įkurta Želvos parapija. 1926 m. ji priskirta Kaišiadorių vyskupijai (kun. Jonas Šinkūnas).

1953–1954 ir 1980 m. pastatas restauruojamas (kun. Jonas Mintaučkis ir Jonas Tomkus).

Želvoje ganytojišką veiklą vykdė 22 kunigai. Ilgiausiai čia gyveno ir dirbo Motiejus Plašunskas (1804–1833 m.), K. Žebris (1901–1919 m.), J. Tomkus (1968–1989 m.) Dvidešimt aštuonerius gražiausius savo gyvenimo metus atidavė ir tebedalija kunigas P. Avižienis, 22-asis iš žinomų kunigų. Kartu su jo atvykimu prasidėjo naujas, šviesesnis bažnyčios laikotarpis.

 logo2

Palikite komentarą apie straipsnį

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas