„Lino kelio“ stendas.

„Kultūra - mūsų dvasios stiprybės šaltinis“, Kultūra

Krikštėniškių „Lino kelias“ pristatytas Norvegijoje

Arvydas PĖŠINA

Edukacinė ir kultūrinė ukmergiškių veikla jau seniai peržengė Lietuvos sienas. Užsienyje koncertuoja rajono meno kolektyvai, praėjusių metų pabaigoje Islandijos lietuviams tautinį paveldą priminė „Katino Murklio“ teatras. Į šią veik-lą įsijungė ir Kultūros centro Krikštėnų filialo darbuotojos Janina Svetlikauskienė ir Dalia Banišauskaitė. Jos Norvegijos gyventojams pristatė lino ir vilnos pluoštus šių medžiagų apdirbimą, tam skirtus įrankius.

Kelias iki bendro projekto prasidėjo prieš keletą metų, kai Vilniuje vykusioje Kaziuko mugėje Ukmergė pristatė Aukštaitiją. Čia buvo ir Krikštėnų filialo darbuotojos, kurios į mugę atsivežė „Lino kelio“ stendą su nuotraukomis. Jį pamatė Kauno Hanzos dienų atstovai ir pakvietė krikštėniškes į kasmet vykstančią šio miesto šventę. Čia jos sulaukė kvietimo į Amatų gildijos organizuotas Baltramiejaus dienas Vilniuje. Ten susipažinta su Dailiųjų amatų asociacija, su kuria nuo 2011 m. ir prasidėjo bendradarbiavimas.

Vilniaus dailiųjų amatų asociacija su Norvegijos kultūros istorijos muziejumi parengė projektą „Gaminu ir augu: tradicijos tarp pluošto ir struktūros“, į kurio įgyvendinimą įsijungė ir „Lino kelio“ kūrėjos iš Krikštėnų. Projektas skirtas supažindinti žiūrovus su lietuviško lino ir norvegiškos vilnos audimo tradicijomis. Jo pradžioje ieškota informacijos, kaip apdirbami linas ir vilna, parengta edukacinė paroda, taip pat gyvai pasakojama ir rodoma, kaip linas ar vilna tampa audiniu.

Į pirmą kelionę Norvegijon D. Banišauskaitė išsiruošė 2015 metų rudenį. O 2017-ųjų sausio pabaigoje Krikštėnų filialo darbuotojos Norvegijos Sandanio mieste esančiame Nordfjordo kultūros istorijos muziejuje „Nordfjord Folkemuseum“ pristatė savo edukacinę programą „Lino kelias“.

Įgyvendinant projektą sukurta mobilioji dirbtuvė, kurios vienoje pusėje pristatomas linas, kitoje – vilna. O kai iš lino ir iš vilnos suverpiamas siūlas, tada abi medžiagos pristatomos kartu. Tris dienas edukacinė programa buvo demonstruojama įvairaus amžiaus žiūrovams. Vaikams edukacijos vyko nuo pusės devynių ryto iki antros valandos popiet, suaugusiems – nuo 18 iki 22 valandos. Pirmą vakarą rinkosi suaugusios emigrantų bendruomenės atstovės – musulmonės, juodaodės, katalikės, moterys iš įvairių šalių. Kitą dieną atvyko norvegų bendruomenė. Suaugusiems be lino ir vilnos kelių taip pat rodytas filmas ir skaidrės apie projektą.

Kalbėdamos apie bendravimą su lankytojais krikštėniškės teigė, kad vyresni norvegai dar mena linui ar vilnai apdirbti skirtus įrankius. Nustebino viena emigrantė iš Azijos. Musulmonai lino neaugina, bet parodė, kaip ji moka verpti.

Lino kelias buvo pristatomas nuo sėklos iki verpimo. Pirmiausia demonstruoti sėmenų grūdeliai, jie dedami vaikams į delnus, rodoma, kaip nubraukiamos galvutės, iškuliamos. Pasakojama, kaip linai buvo auginami Norvegijoje ir kaip Lietuvoje. Su pavyzdžiais pristatyta, koks linas yra pluoštinis, o koks – sėmeninis. Vėliau vaizdžiai aiškinama, kaip linai minami, brukami, šukuojami ir verpiami lietuvišku verpimo rateliu.

Norvegai pristatė vilnos kelią. Buvo lyginami vilnos ir lino siūlai, lietuviškas ir norvegiškas linas, abiejų šalių vilna, kalbėta apie avių veisles, jų kirpimo ypatumus (lietuviškos avys kerpamos gulinčios, norvegiškos – stovinčios). Taip pat muziejuje pristatyti lietuviški ir norvegiški šventiniai, kasdieniai vyriški ir moteriški tautiniai kostiumai.

Bendras projektas baigsis kovo mėnesį. Dar numatytas jo pristatymas Nacionaliniame Oslo muziejuje. Po to mobilioji dirbtuvė grįš į Lietuvą. Kovo 3–5 dienomis projektas keliaus į Vilniuje vyksiančią Kaziuko mugę, 6–8 dienomis bus pristatomas Ukmergės kultūros centre, 9–11 dienomis – Mažeikių rajono Gyvuolių kaimo bendruomenėje.

Nors kelionė į Norvegiją buvo darbinė – daugiausia dėmesio skirta lino ir vilnos kelių pristatymui, bet liko laiko aplankyti šalies įžymybes. Lietuvės matė prekybinį XVII amžiaus laivą, namus lauko muziejuje, įspūdingą krioklį, apsilankė 2 kilometrų aukštyje įsikūrusioje apžvalgos aikštelėje, apžiūrėjo vikingų kapą. Gyvenant Sandanio viešbutyje įvyko malonus susitikimas – krikštėniškės susipažino su ten dirbančia registratore, kuri, kaip paaiškėjo, yra lietuvė, o svarbiausia – iš Ukmergės.

logo2

Palikite komentarą apie straipsnį