Lietuvos Taryba, pasirašiusi 1918 m. vasario 16 d. valstybės Nepriklausomybės aktą. Iš kairės sėdi: Jonas Vileišis, J. Šaulys, Justinas Staugaitis, Stanislovas Narutavičius, J. Basanavičius, A. Smetona, Kazimieras Šaulys, Steponas Kairys, Jonas Smilgevičius; iš kairės stovi: Kazimieras Bizauskas, Jonas Vailokaitis, Donatas Malinauskas, Vladas Mironas, Mykolas Biržiška, Alfonsas Petrulis, Saliamonas Banaitis, Petras Klimas, Aleksandras Stulginskis, Jokūbas Šernas, Pranas Dovydaitis.

„Didžiausia Lietuvos kryžkelė - istorijos sūkuriuose“, Kultūra

Lietuvos nepriklausomybę skelbė ir Ukmergės krašto atstovas

Vasario 16-oji – viena svarbiausių Lietuvos žmonėms švenčių, nes 1918 metais tą dieną buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Ta proga galime atsigręžti į praeitį ir prisiminti, kaip, kokiomis sąlygomis buvo einama į laisvę.

Pribrendo sąlygos būti laisviems

Pirmasis pasaulinis karas sudarė palankias tarptautines aplinkybes ir palankiai pakoregavo Lietuvos geopolitinę situaciją savarankiškumo siekiams įgyvendinti. Svarbiausias lietuvių tautinio išsivadavimo sąjūdžio tikslas buvo nepriklausomos valstybės atkūrimas. Pirmojo pasaulinio karo metais iškilęs klausimas: su Rusija ar su Vokietija susieti savo likimą, tapo vienu svarbiausiu lietuvių inteligentijos diskusijų objektu. Lenkų ir lietuvių bajorai ragino atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarius sąjungą su Lenkija. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje į Lietuvą ėmė pretenduoti ir trečia (be Rusijos ir Lenkijos) valstybė – Vokietija. Tačiau karui užtrukus ir silpstant Vokietijos galiai paaiškėjo, kad Lietuvos ji nebeišlaikys.

Pasitraukę į Rusijos gilumą Lietuvos gyventojai telkėsi didžiausiuose miestuose. Rūpintis pabėgėliais caro vyriausybė pavedė Lietuvių draugijai, kuri buvo įkurta Vilniuje.

1914 m. pabaigoje Lietuvos atstovai Rusijos valstybės dūmoje pradėjo kelti nepriklausomybės klausimą. Jau pačioje karo pradžioje jie viešai pareiškė, kad lietuvių tautos troškimas yra sujungti Mažąją Lietuvą su Lietuva, esančia caro valdžioje, ir išreikalauti jai plačią politinę bei kultūrinę autonomiją. Tuos pat siekius caro vyriausybei įteiktoje deklaracijoje (1914 m. rugpjūčio mėn.) tuomet paskelbė ir Vilniaus lietuvių atstovai.

Po 1917 metų Vasario revoliucijos Rusijoje kovo mėnesį Petrograde buvo įkurta Lietuvių tautos taryba, kurią sudarė įvairių politinių partijų bei grupių atstovai. Taryba 1917 m. gegužės 27 d. Petrograde sušaukė visų Rusijoje išblaškytų lietuvių seimą. Didesnioji seimo dauguma pasisakė už nepriklausomos Lietuvos kūrimą, likusieji pasiūlė siekti autonomijos arba federacijos su Rusija. Nesutarimai buvo dideli ir seimas iširo nepriėmęs nutarimo.

1915 m. ir 1917 m. konferencijas surengė lietuvių išeiviai Švedijoje. Jų dalyviai pareiškė siekį atkurti Lietuvos valstybę. 1916 m. Šveicarijos lietuviai kartu su okupuotos Lietuvos atstovais taip pat paragino siekti Lietuvos nepriklausomybės.

Draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti komiteto įgaliotiniai, nusiųsti į Šiaurės Ameriką, paskatino ten gyvenančius lietuvius rinkti aukas. Amerikos prezidentas Vudro Vilsonas rinkliavai net paskyrė specialią dieną. Komiteto nariai iš popiežiaus Benedikto XV išsirūpino tokią pat dieną rinkliavai visose pasaulio bažnyčiose.

Konferencija Vilniuje

1916 m. lapkričio 5 d. Vokietija su Austrija ir Vengrija paskelbė, jog Lenkijos valstybė yra atstatoma iš Rusijai priklausiusių žemių. Naujoji įkurta lenkų taryba tuoj pat pareiškė pretenzijas į Lietuvą arba į jos dalį.

Lietuvių inteligentija pajuto, kad atėjo laikas aktyviai veikti ir siekti Lietuvos nepriklausomybės. Todėl 1917 m. liepos mėnesį jie kreipėsi į Vokietijos kanclerį ir iškėlė Lietuvos nepriklausomybės reikalavimą. Vokietijos okupacinė valdžia, blogėjant padėčiai karo frontuose, mėgino prikalbinti lietuvius, kad jie savo noru sutiktų prisijungti prie Vokietijos. Tačiau politiniai veikėjai iškėlė savo sąlygas, kurių svarbiausia – sušaukti lietuvių konferenciją.

Vokietijos vyriausybei leidus, 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje, Pohuliankoje (dabar J. Basanavičiaus gatvė) esančiame teatre įvyko Lietuvių suvažiavimas. Jame dalyvavo daugiau nei 200 delegatų. Tarp jų buvo 66 kunigai, 65 ūkininkai, 59 inteligentai, 24 „neaiškių profesijų“ žmonės, 5 dvarininkai ir 2 darbininkai.

Atstovai svarstė Lietuvos politinės ateities klausimą. Jie daugiausia ginčijosi dėl to, kaip siekti politinio Lietuvos savarankiškumo ir nepriklausomybės, kuria kaimynine valstybe – Lenkija, Rusija ar Vokietija – remtis.

Konferencija pareiškė lietuvių tautos pasiryžimą atgaivinti savarankišką nepriklausomą, demokratiniais principais tvarkomą Lietuvos valstybę, turinčią etnografines sienas. Konferencijos nutarimu Vilniuje sušauktas Steigiamasis seimas turėjo priimti valstybės konstituciją ir nustatyti santykius su kitomis valstybėmis. Tautinėms mažumoms buvo numatytos kultūrinės teisės. Konferencija sutiko pareikšti: jeigu Vokietija pripažins Lietuvos valstybę ir Taikos konferencijoje parems jos reikalus, tai Lietuva, nepakenkdama savarankiškai savo plėtotei, galės užmegzti su ja tam tikrus, dar nustatytinus santykius.

A. Smetona.

A. Smetona.

Lietuvos Taryba suskilo

Konferencijos delegatai išsirinko dvidešimties asmenų Vykdomąjį organą – Lietuvos Tarybą. Daugiausia balsų gavo Jonas Basanavičius, antras buvo Jurgis Šaulys, trečias – Antanas Smetona. Savo pirmininku Taryba išrinko A. Smetoną, o generaliniu sekretoriumi – J. Šaulį. Tarp 20 Tarybos narių aštuoni buvo krikščionys demokratai, du socialdemokratai, du tautininkai, vienas valstietis liaudininkas ir septyni nepartiniai.

Svarbiausias Lietuvos Tarybos uždavinys buvo nepriklausomos Lietuvos valstybės paskelbimas. Tam susidarė ir naujos palankios sąlygos. 1917 metų spalio pabaigoje Rusijoje į valdžią atėjus bolševikams kilo suirutė. Ji nebegalėjo kariauti su Vokietija ir pradėjo taikos derybas. Jų metu Vokietija siekė pasirašyti dokumentą, kuriuo remdamasi ji būtų išlaikiusi Lietuvą savo valdžioje.

1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją, kurioje skelbiama, jog atstatoma nepriklausoma Lietuvos valstybė, pasisakoma už amžiną sąjungos ryšį su Vokietija. Tačiau tai sukėlė visuomenės nepasitenkinimą. Lietuva ir toliau buvo žiauriai išnaudojama, Vokietija nenorėjo nieko girdėti apie Lietuvos nepriklausomybės atgavimą.

Lietuvos Taryba pasijuto apvilta ir savo santykius su kitomis valstybėmis nutarė nustatyti būsimajame Steigiamajame seime. Nesantaika kilo ir pačioje Lietuvos Taryboje. Keturi nariai ėmė reikalauti visiško Lietuvos savarankiškumo ir pasitraukė iš Tarybos. Sausio pabaigoje buvo ginčijamasi dėl dviejų tolesnės veiklos krypčių: vieni reikalavo ryžtingai skelbti nepriklausomybę be jokių ryšių su Vokietija, kiti norėjo palaikyti su vokiečiais gerus santykius ir ragino laukti palankių aplinkybių bei okupantų nuolaidų. Kadangi Vokietija savo pažadų nesilaikė ir nepripažino Lietuvos nepriklausomybės, nutarta, kad pati Lietuvos Taryba paskelbtų Lietuvą nepriklausoma valstybe.

Tačiau reikėjo susigrąžinti pasitraukusius narius. Pradėta ieškoti kompromisų ir jų radus pasitraukusieji sugrįžo posėdžiauti.

Paskelbė, jog atkuriama Lietuvos valstybė

1918 m. vasario 16-ąją Vilniuje, Didžiosios gatvės 30 name (dabar Pilies g. 26), Lietuvos Taryba, pirmininkaujama J. Basanavičiaus, paskelbė Lietuvos nepriklausomybės aktą. Buvo kreipiamasi į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes tokiu pareiškimu: „Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18–23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.

Lietuvos Nepriklausomybės aktas.

Lietuvos Nepriklausomybės aktas.

Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima graičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.

Lietuvos Taryba pranešdama apie tai vyriausybei, prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę.“

Po Nepriklausomybės atkūrimo paskelbimo Lietuvą toliau valdė vokiečiai. Jie reikalavo, kad Lietuvos Taryba paskelbtų amžinąją sąjungą su Vokietija, tačiau, lapkritį Vokietijoje kilus revoliucijai, Lietuva liko neprijungta ir Lietuvos nepriklausomybė buvo galutinai pripažinta.

Sovietų Rusija Nepriklausomybės aktą pripažino 1920 m. liepos 12 d., pasirašydama su atkurta Lietuva Taikos sutartį.

Nepriklausomybės aktas dingo

Deja, neišliko nei Nepriklausomybės aktas, nei jo dublikatas. Istorikai tebetiria įvairias Akto dingimo versijas. Originalas buvo atiduotas saugoti J. Basanavičiui. Nuo pat pasirašymo momento Akto originalas nebuvo paviešintas. O Akto dublikato kelias atsekamas iki 1940-ųjų birželio 15-osios, kai Lietuvą okupavo sovietai. Iki šios datos dokumentas buvo saugomas Prezidento kanceliarijos archyve Kaune.

Paruošė Genovaitė KAZIELIENĖ

logo2

Palikite komentarą apie straipsnį