Geležinis Gediminas: 27 valandos bėgimo kalnuose be poilsio

2016 metų pasaulio bekelės ultra maratono bėgimo „Ultra-Trail World Tour“ (UTMB) taurę pirmą kartą Lietuvos istorijoje iškovojo 37-erių Gediminas Grinius. Didžiausių sporto aukštumų pasiekęs bėgikas – ukmergiškis. Nors jis šiuo metu įsikūręs Vilniuje, gimtinėje – dažnas svečias. Čia kraštietis su šeima atvyksta pas tėvelius – Ritą ir Kęstutį Grinius. Paprašytas pasidalinti mintimis apie sportinį kelią, kaip jam pasisekė laimėti prestižinį turnyrą, ultra maratono nugalėtojas iš karto sutiko pasikalbėti.

Bėgimu nesidomėjo

Gediminas mokėsi tuometinėje Penktojoje vidurinėje (dabar – Dukstynos pagrindinė) mokykloje. Vyriškis prisipažįsta, jog būdamas moksleiviu bėgimu nesidomėjo. Kelerius metus mokėsi šachmatų paslapčių, vėliau žaidė krepšinį, lankė dziudo, karatė treniruotes.

Kai nusprendė stoti į Karo akademiją, žinojo, jog viena užduočių, kurias teks atlikti norint pakliūti į kariūnų mokyklą, yra trijų kilometrų bėgimas. „Todėl kelis mėnesius daugiau bėgiojau, kad galėčiau įvykdyti šį normatyvą“, – prisiminė pašnekovas.

G. Grinius, tapęs Karo akademijos studentu, fiziškai stiprėjo: „Naktiniai žygiai, kitos sudėtingos užduotys ugdė valią, psichologinį ir fizinį pasiruošimą.“

Baigęs akademiją vaikinas pradėjo tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Jam ypač įsiminė ir nemažos įtakos turėjo tarnyba Vytauto Didžiojo Jėgerių batalione, kuris yra sudėtinė Specialiųjų operacijų pajėgų dalis. Kadangi pagrindiniai šio bataliono uždaviniai – kovinių vienetų parama kontrteroristinių ir kitų specialiųjų operacijų metu bei specialioji žvalgyba ir stebėjimas, kariams teko dalyvauti nelengvose pratybose. „Per devynias savaites išbandomos visos psichologinės baimės – šalčio, aukščio, tamsos, alkio. Tai – ištvermės žygiai, plaukimas baseine surištomis rankomis, kojomis ir kitokios ekstremalios sąlygos“, – atskleidė karininkas.

Karas paveikė psichologiškai

2007 metais G. Grinius nutarė vykti į misiją Irake. Kaip pats prisipažįsta, jis mėgsta iššūkius, ir vienas jų – savo akimis pamatyti, kas ten vyksta.

„Tarnavau septynis mėnesius, per tą laiką patyriau daug neigiamų dalykų, – mena tą laikotarpį Gediminas. – Į namus grįžau ne toks, koks buvau. Pajutau, jog kartais esu piktokas, be reikalo griežtas namiškiams, ir supratau, kad kažką reikėtų daryti.“

Nors ir buvo pokalbių su kariuomenės psichologu, jaunas vyras stengėsi nepripažinti turįs problemų.

Vis dėlto jis suprato, kad reikėtų kažko imtis. Internete rado informacijos, jog amerikiečiai Vietnamo karo veteranai, turintys potrauminio streso sutrikimų, buvo gydomi sunkiu intensyviu fiziniu darbu arba sportu. „Pamąstęs, jog galbūt reikėtų ir man kažko panašaus imtis, pasirinkau bėgimą“, – pasakoja ukmergiškis.

„Kai pradėjau bėgioti, pastebėjau, kad po kiekvieno bėgimo grįžtu vis geresnis. Tai pajuto ir mano šeima, todėl palaikė mane, suprasdama, jog bėgimas man – lyg meditacijos forma“, – dalijasi mintimis pašnekovas.

Kuo toliau, tuo jis daugiau bėgiojo. „5, 10, 20 kilometrų – distancijos vis ilgėjo. Visiškai atsitiktinai pradėjau dalyvauti ir varžybose. Mano rezultatai buvo neblogi, stresas išnyko, tad pradėjau mąstyti, kaip pagerinti bėgimą, pasiekti geresnių rezultatų. Šia tema pradėjau skaityti knygas, domėtis internete esančia informacija“, – karjeros pradžią mena bėgikas.

Kalnuose – su plentiniais bateliais

2009 metais Lietuvos ultra bėgikų draugija pasiūlė jam dalyvauti Pasaulio bėgimo čempionate kalnais. „Tuo metu Lietuvoje nei aš, nei kas nors kitas nežinojo, kaip vyksta bėgimas kalnuose, ko ten galima tikėtis, todėl pradėjau ruoštis taip, kaip pats išmaniau. Nuvykęs į Prancūzijoje vykusias varžybas patyriau tai, ko niekada nesitikėjau, ir nepagalvojau, jog atsidursiu tokioje padėtyje“, – neslepia Gediminas.

Dabar jau su šypsena jis pasakoja, kad bėgimas prasidėjo naktį, ir tai jam buvęs didžiausias netikėtumas. Tačiau tai, kas vyko vėliau, bėgiką varė į neviltį: „Prasidėjus varžyboms ir kiek pabėgus pradėjome kilti į kalnus. Normalus kelias baigėsi, pasiekėme akmenuotą vietovę. Tamsu, o aš jokio žibinto neturiu. Į startą stojau su plentiniais bateliais, skirtais rungtyniauti asfaltuotu keliu, o čia – sniegas, akmenys, purvas, žolė, tad teko ir paslydinėti, ir pagriuvinėti…“

Vis dėlto distanciją jis įveikė. Ir sau prisiekė, jog daugiau niekada tokiose varžybose nedalyvausiąs.

Prisimindamas tai vyriškis šypteli: „Tačiau niekada nesakyk niekada – aš ir vėl grįžau į tas trasas, jau tvirtai žinodamas, ko siekiu ir kaip reikia savo tikslus įgyvendinti.“

Pirmosios pergalės

Norėdamas geriau pasiruošti varžyboms Gediminas 2012 metais įsikūrė Lenkijoje, nes ten yra didesnė kalnų bėgimo bendruomenė. Taip atsirado galimybė pasisemti patirties iš patyrusių sportininkų, jau daugelį metų dalyvaujančių tokiose varžybose.

Tuo metu jis tarnavo NATO struktūrose.

Paties didelės pastangos ir kolegų patarimai davė rezultatų. 2014 metais Gediminas nutarė dalyvauti pirmą kartą surengtose „Ultra-Trail World Tour“ varžybose. Tai – prestižiškiausios tokio pobūdžio rungtynės. Jas iš viso sudaro 11 etapų visame pasaulyje. Čempionas išaiškinamas skaičiuojant kiekvieno atleto tris geriausius rezultatus iš visų taurės etapų. Bėgimai vyksta kalnuotose vietovėse, jų ilgis 100–170 km, o vertikalus pakilimas gali siekti nuo 3 iki 10 kilometrų.

Pirmosios varžybos, kuriose dalyvavo G. Grinius, vyko Italijoje, Lavaredoje. Čia lietuvis užėmė aukštą trečią vietą. Gediminas prisimena, kokie jausmai tuomet jį užplūdo: „Atbėgau aplenkęs daugumą konkurentų, nusileidęs tik dviem savo dievukams, kuriais žavėjausi, apie juos skaičiau žurnaluose, internetiniuose portaluose, tad jaučiausi pakylėtas.“

Ir prisipažįsta, jog vis dėlto neapleido dvejonė, kad jam tik pasisekė.

Tais pačiais metais lietuvis vyko į lenktynes aplink aukščiausią Europos kalną Monblaną. Šis bėgimas reikalauja ypatingos ištvermės. Šios varžybos – prestižinės, tai lyg ultra maratonininkų olimpinės žaidynės.

Trasa – apie 170 kilometrų, driekiasi per tris valstybes: prasideda Prancūzijoje, po to bėgama Italijoje, Šveicarijoje ir vėl grįžtama į Prancūziją. Per visą distanciją bėgikai įveikia net 10 kilometrų pakilimą. Gediminas pasirodė puikiai – jis užėmė penktą vietą: „Tada manimi visi susidomėjo: kas ir iš kur esu. Kai pasakiau, jog iš Lietuvos, daugelis pirmą kartą girdėdami tokią valstybę klausė, ar pas mus yra kalnai. Atsakiau, jog esame lygumų šalis, įsikūrę prie jūros.“

Trečiosios pasaulio taurės varžybos vyko Prancūzijai priklausančioje Reunjono saloje, esančioje Indijos vandenyne. Į šią egzotišką salą kelionė yra brangi, tiek pinigų sportininkas neturėjo. Tačiau apie tai sužinojusi Lietuvos bėgikų bendruomenė surinko lėšų ir nupirko bilietus. „Čia tarp tūkstančio dalyvių užėmiau ketvirtą vietą, tik dešimčia sekundžių atsilikęs nuo trečios vietos laimėtojo“, – pasakoja G. Grinius.

Ir priduria, jog tai buvo pats ilgiausias jo bėgimas – truko 27,5 valandos.

Kadangi UTMB yra skaičiuojami trijų etapų taškai, pagal kuriuos nustatomas nugalėtojas, po pastarojo starto Gediminas turnyrinėje lentelėje užsitikrino bronzinį apdovanojimą.

Čempiono titulas išsprūdo

Paskatintas sėkmės, supratęs, jog jo pergalės nėra atsitiktinumas, 2015-aisiais jis vėl stojo į kovą.

Pirmose varžybose, vykusiose Gran Kanarijoje, G. Grinius neturėjo sau lygių ir finišą kirto pagerinęs pasaulio rekordą.

Tais metais jis dalyvavo ir JAV, Squaw Valley olimpiniame miestelyje, laikomame trail bėgimo pradininku, vykusiose varžybose. Tai buvo itin sunkios rungtynės – 162 km ilgio trasoje buvo 5 500 metrų pakilimų ir 7 000 metrų nusileidimų, karštis siekė 40 laipsnių. Viena minute atsilikęs nuo trečios vietos laimėtojo, jis atbėgo ketvirtas.

2015 metais antrą kartą atvykus į varžybas aplink Monblaną, jo laukė nusivylimas – nubėgus 150 kilometrų, iki finišo likus tik apie 15 kilometrų, sportininkas patyrė pėdos traumą ir nebaigė trasos.

Tai buvo nemažas psichologinis išbandymas. Tad jau pats nerimaudamas, kaip seksis, rugsėjo mėnesį stojo į startą Japonijoje, kur vyko bėgimas aplink Fudži ugnikalnį. Trasa – 170 kilometrų, pylė lietūs, tačiau lietuvis puikiai išlaikė visus išbandymus – distanciją baigė pirmas ir rekordiniu laiku. Tai buvo paraiška į Pasaulio ultra maratono bėgimo taurės pirmą vietą – jam tereikėjo patekti į šešetuką bėgime Reunjone.

Deja, čia, kaip pats svarsto, galbūt pritrūko fizinės ištvermės, nes ankstesnės varžybos sportininką išsekino, gal lėmė psichologinis nusiteikimas, tačiau jis trasos nebaigė ir galutinėje įskaitoje užėmė antrą vietą.

Rezultatas buvo puikus, tačiau apėmė dvejopi jausmai: džiaugsmas, kad pasaulyje buvo antras, ir nusivylimas, jog netapo čempionu.

Geriausias ultra maratono bėgikas

Gediminui labai norėjosi įrodyti, kad jis yra stipriausias pasaulyje, ir 2016 metais su nauja energija pradėjo dar labiau treniruotis, daugiau laiko bėgo kalnuose.

Supratęs, jog 2015-aisiais padarė vienintelę klaidą – dalyvavo daug jėgų atimančiose varžybose, pernai susitelkė tik į tas, kuriose „Ultra-Trail World Tour“ varžybose skaičiuojami taškai.

Startas pavyko – sausio mėnesį Honkonge, 100 km bėgime, jis laimėjo trečią vietą, kovo mėnesį buvo antras Gran Kanarijos saloje vykusiose 125 km lenktynėse.

Antrą vietą bėgikas užėmė ir Lavaredoje.

Po šių varžybų sportininkas labai kruopščiai ir atsakingai rengėsi rungtynėms aplink Monblaną. Čia susirinko daug dalyvių – startavo 2 297 vyrai ir 258 moterys.

Gediminas pasirodė puikiai – atbėgo antras ir taip užsitikrino „Ultra-Trail World Tour“ varžybų čempiono titulą.

Prie Monblano finišo tiesiąją Gediminas kirto apsigobęs trispalve ir varžybų komentatorius amerikietis tada sakė: „Na va, sužinojome, kaip atrodo Lietuvos vėliava.“

Praėjusieji metai vainikuoti ir naujieji sutikti įspūdinga pergale – gruodžio 30–sausio 1 dieną Honkonge vykusiame 162 kalnų bėgime lietuvis buvo nenugalimas ir atbėgo pirmas, aplenkęs 258 bėgikus.

170 kilometrų – be poilsio

Per 2016 metus Gediminas bėgo net 574 valandas – tiek laiko treniravosi, dalyvavo varžybose. Iš viso įveikė daugiau kaip 5 000 kilometrų. Iš jų daugiau nei 155 tūkst. metrų – bėgdamas į kalnus.

Ultra maratono varžybose įveikti trasą yra skiriamos 68 valandos. „Kai kurie sportininkai per tą laiką ilsisi – ramiai pavalgo, net pamiega… Tačiau jei sieki rezultato, turi branginti kiekvieną minutę, – aiškina ultra maratono subtilybes čempionas. – Pavyzdžiui, kai bėgau tas 27 valandas, visiškai nesiilsėjau, maitinimo punktuose valgiau sportininkams skirtus specialius želė formos užkandžius, kuriuos turėjau su savimi. Nors atstumai dideli, sekundės kaina brangi – vienose varžybose nuo prizinės trečiosios vietos mane skyrė tik dešimt sekundžių.“

Bėgti tenka dieną ir naktį, daugiau kaip parą, tad Gediminas bėgimą „skaido“ į kelias stadijas. „Varžybų pradžioje mėgaujuosi, žaviuosi nuostabiais peizažais, permąstau rungtynių planą, taktiką. Antroje stadijoje pradedu šnekėtis su šalimais bėgančiais draugais – kaip jiems sekėsi ruoštis bėgimui, apie kitką. Trečia stadija – kai „įsijungia vidinis laikrodis“: skaičiuoju, kokiu laiku turiu atbėgti nuo vieno maitinimo punkto iki kito, esančių kas dešimt kilometrų. Tai vėlgi yra psichologinis triukas – juk jei pradėsi galvoti, kad dar liko šimtas kilometrų, tai gali ir jėgos apleisti. Dar viename etape pradedu galvoti apie problemas šeimoje, darbe ir kaip jas išspręsti. Ir dažniausiai randu gerų sprendimų. Mat net ir moksliniais tyrimais įrodyta, jog bėgant daugiau kaip 30 minučių, suaktyvėja kognityvinis mąstymas, nes gaminasi vadinamosios pilkosios ląstelės. Po to, kai jau esu itin pavargęs ir reikia kažkokios papildomos motyvacijos, bandau sureikšminti, įprasminti tą bėgimą perkeldamas save į mitinę būseną. Pavyzdžiui, Japonijoje įsivaizdavau esąs samurajus, kovojantis su blogiu, ir jeigu pasieksiu tikslą, pasaulis bus išgelbėtas…“

Antgamtinių galių neįžvelgia

Klausantis sportininko pasakojimų sunku suvokti, jog žmogaus galimybės yra tokios beribės. Kaip nubėgti beveik du šimtus kilometrų – be kelių, akmenimis, kylant ir leidžiantis po tris–dešimt kilometrų?

Juk eiliniam piliečiui tokį atstumą nukeliauti net automobiliu, lygiu keliu, yra pakankamai varginanti misija…

Tačiau G. Grinius tikina, jog neturįs antgamtinių galių. Ir pamini atvejį, kai pradėdamas rungtyniauti šioje sporto šakoje jis atliko testus vienoje Austrijos laboratorijoje ir sužinojo, kad fiziologine prasme yra vertinamas kaip „nesiekiantis vidutinio maratonininko lygio…“

Tuo tarpu visus psichologinius testus išlaikė puikiai. Anot Gedimino, pastarasis faktorius ultra bėgimuose labai svarbus: „Fizinės savybės lemia 80 procentų rezultatų, penkiolika procentų – tai, „kas yra galvoje“, dar penkis – gyvensenos būdas, mityba, „tavo ar ne tavo diena“.

Mėsos nevalgo

Kad nubėgtų tokius atstumus, žmogus turi būti ištvermingas, tad magėjo sužinoti, kaip Gediminas maitinasi, kad turėtų tiek jėgų. Pašnekovas sako, jog jau dvylika metų yra vegetaras, nevalgo mėsos. „Užtenka žuvies, varškės, riešutų. Nors kartais sau leidžiu ir saldumynų pasmaguriauti“, – neslepia vyriškis. Ir priduria, kad tarp ultra bėgikų yra ir mėsėdžių, ir žaliavalgių, ir jie pasiekia puikių rezultatų, tad mityba nėra svarbiausias faktorius.

Jis taip pat paaiškina, kad vieną–du mėnesius prieš prasidedant varžyboms laikosi griežto režimo: nors paprastai mėgsta ilgiau naktinėti, stengiasi miegoti bent jau aštuonias valandas, nes miegas – pati geriausia atsistatymo priemonė, taip pat laikosi nustatytos mitybos dietos, derindamas angliavandenius su riebalais.

Kalnų atranda ir Lietuvoje

Sportininkas sako, jog daugiausia treniruojasi Lietuvoje. 2015 metų rugpjūtį jis su šeima vėl grįžo į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje. Dabar tarnauja NATO pajėgų integravimo vienete.

G. Grinius varžyboms ruošiasi pagal tam tikrą programą, atlieka tempimo, jėgos pratimus, dirba su treniruokliais, stiprina juosmenį, kojas.

Kalnų atranda ir sostinėje – po keliasdešimt kartų pirmyn atgal bėgioja po Sapieginės kalną, netgi į Gedimino kalną ne kartą yra kilęs ir leidęsis.

Taip pat stengiasi išnaudoti kiekvieną progą pabėgioti – iš darbo nevažiuoja automobiliu, į namus parbėga…

Viešėdamas pas tėvelius taip pat išsitraukia sportinius batelius: „Labiausiai mėgstu bėgti nuo jų namų link Veprių. Paprastai įveikiu trisdešimt–keturiasdešimt kilometrų, grožėdamasis nuostabia gamta ir apylinkėmis, ypač vasarą.“

Turi ambicingų planų

Kalbėdamas apie ateitį G. Grinius prisipažįsta, jog mėgsta planuoti, ir dabar jau yra numatęs, ką veiks per ateinančius kelerius metus: „Kadangi pastarieji treji buvo itin intensyvūs ir sunkūs, būtina atsigauti ir pailsėti. Ir sau, ir šeimai esu prisižadėjęs, jog daugiau keliausime. Aš varžysiuos, bet ne tam, jog laimėčiau, bet kad pamatytume daugiau šalių. Vasario mėnesį vyksiu į Naująją Zelandiją. Rugpjūtyje – bėgimas aplink Monblaną. Tikiuosi, kad pateksiu į penketuką. 2018-aisiais planuoju bėgti aplink Tacho ežerą Kalifornijoje (JAV) ir bandyti pagerinti trasos rekordą. 2019 metais dalyvausiu 400 mylių varžybose keturiuose JAV miestuose. Mano tikslas – pagerinti 2013-aisiais Iano Sharmano pasiektą rekordą, kai jis trasą nubėgo per 69 val. 49 min. ir 38 sek.

Šeima – didžiausia parama ir paskata

Pokalbio metu Gediminas ne kartą užsiminė, kad prie jo pasiekimų didžiąja dalimi prisidėjo šeima. Žmona dizainerė Gintarė, sūnūs – Vilniaus Šv. Kristoforo mokyklos moksleiviai devynmetis Danielius ir vienuolikmetis Dovydas, yra jo pergalių įkvėpėjai. Jie bėgiką lydi į visas Europoje vykstančias varžybas, morališkai padeda bėgimo metu, su viltimi laukia prie finišo linijos. „Ir dėl jų stengiuosi pasiekti pergalę“, – neslepia G. Grinius.

Čempionas – paprastas ir kuklus

Pasaulio žiniasklaida Gediminą tituluoja „geležiniu žmogumi“. Iš tiesų, trasose jis demonstruoja stebuklus. Tačiau kasdienybėje – čempionas ramus, kuklus, visiškai savęs nesureikšminantis. Apie pasiektus rekordus, būsimus planus sportininkas kalba kaip apie paprasčiausius dalykus. Pastebėjus, jog tokius išbandymus tik retas kuris gali pakelti, jis atsako filosofiškai: „Sunkiausias dalykas, kurį turi padaryti – patikėti savimi. Kai suvoksi, kad tu gali, tai ir nubėgsi. Žmogaus galimybės neribotos…“

Nuotraukos iš asmeninio archyvo