Ukmergiškių spektaklis sulaukė didžiulio vaikų ir jų tėvelių dėmesio.

„Kultūra - mūsų dvasios stiprybės šaltinis“, Kultūra

„Katino Murklio“ teatras su lėlėmis keliavo į Islandiją

Arvydas PĖŠINA

Kultūriniai ryšiai su kitomis šalimis, jose gyvenančiais lietuviais palaikomi ne tik naudojantis universalia kalba – muzika, bet ir teatro pagalba. Tokią misiją gruodžio viduryje vykdė Kultūros centro „Katino Murklio“ teatro vadovė Natalija Kovarskienė ir aktorės – Rasa Graužinienė, Skaistė Vasiliauskaitė-Dančenkovienė bei Gražvyda Tušienė, skleisdamos lietuvybę ir rodydamos spektaklius Islandijoje.

Kultūros centro kolektyvą į Islandiją pakvietė čia gyvenančios lietuvės.

Kultūros centro kolektyvą į Islandiją pakvietė čia gyvenančios lietuvės.

2016 metų vasarą vykusiame Pasaulio lietuvių bendruomenių susitikime Taujėnų dvare „Katino Murklio“ teatras rodė spektaklį „Buvo, buvo, kaip nebuvo“. Žiūrovams vaidinimas patiko, ir Islandijos lietuviai nusprendė pasikviesti teatrą artėjančioms šventėms – kalėdiniam laikotarpiui.

Iš Ukmergės atvykusioms aktorėms ledo ir ugnies sala vadinamoje Islandijoje ilsėtis nebuvo kada. Pirmiausia laukė tautiškas vakaras Islandijoje gyvenantiems lietuviams. Prieš vakaronę patys vietiniai gyventojai surengė mugę, kurioje buvo galima nusipirkti ir naminių dešrų, namuose megztų kojinių ar pirštinių, rankdarbių… Ukmergiškės šiame vakare lietuviams priminė Lietuvą – surengė vakarą, kuriame prisiminti kalėdiniai papročiai, įvairūs burtai, pasakoti atsitikimai, einami rateliai, žaidžiami žaidimai. Po renginio jau senokai Islandijoje gyvenantys lietuviai pakomentavo, kad tokio vakaro jie dar niekada neturėjo.

Iš kairės – G. Tušienė, S. Vasiliauskaitė-Dančenkovienė, N. Kovarskienė ir R. Graužinienė.

Iš kairės – G. Tušienė, S. Vasiliauskaitė-Dančenkovienė, N. Kovarskienė
ir R. Graužinienė.

Kitą dieną vaikams ir jų tėveliams „Katino Murklio“ teatras rodė savo spektaklį „Buvo, buvo, kaip nebuvo“. Po vaidinimo renginyje apsilankė ir Kalėdų Senelis, su kuriuo ukmergiškės visus pakvietė į ratelius.

Vaikai lėlių spektaklį matė pirmą kartą. Pasirodo, Islandijoje iš viso nėra profesionalaus lėlių teatro. Todėl mažiesiems tai buvo pirmas susitikimas su tokiu teatru ir jo lėlėmis. Vaikų tėveliams spektaklis, kuriame atkartotos žinomos lietuvių liaudies pasakos, priminė vaikystę.

Renginiuose su ukmergiškėmis lankėsi įvairių profesijų žmonės, kažkada išvykę iš Lietuvos. Tai ir aliuminio gamyklos darbininkas, ir mokytoja, mokyklos direktorė, socialinė darbuotoja ir kt. Aktorės pasakojo, kad lietuvių, gyvenančių Islandijoje jau 15 metų ir ištekėjusių už islandų, šeimose auga po du, tris vaikus. Tik jaunos šeimos kol kas augina po vieną vaiką. Tėvai, norėdami, kad jų atžalos mokėtų lietuvių kalbą ir daugiau sužinotų apie Lietuvą, jiems įkūrė sekmadieninę lietuvių mokyklą, kurioje patys vaikų tėveliai dirba neatlygintinai.

Pasakodamos apie laisvalaikį teatro vadovė ir aktorės juokais paminėjo, kad trumpos viešnagės metu tam pritrūko laiko. Po šilto ir nuoširdaus priėmimo jos lankėsi įvairiose šeimose, čia gyvenantys lietuviai stengėsi joms kuo daugiau parodyti šalies įžymybių. Ukmergiškės buvo sužavėtos Islandijos grožiu ir tautiečių svetingumu.

Viena diena buvo skirta atvykimui, o kita – išvykimui, likusias dvi dienas reikėjo rengti pasirodymus. Tačiau į šią labai glaustą darbotvarkę buvo įsprausta ir ekskursija po šalį. Nors buvo nepatogus laikas – beveik poliarinė naktis, stebėta Šiaurės pašvaistė (kuri, deja, nėra nei tokia didelė, nei tokia spalvinga, kaip matome atvirukuose), grožėtasi nuostabia gamta, lavos laukais, kriokliais, geizeriais, ugnikalnio krateriu. Keliautojoms didelį įspūdį paliko vaizdas, kaip viena nuo kitos tolsta litosferos plokštės. Kasmet plyšys padidėja dviem centimetrais ir dabar yra 4 metrų pločio ir 40 metrų gylio. Anot mokslinių tyrimų, po daugelio metų Islandija skils į dvi salas. Prie žalumos ir miškų pratusias lietuves stebino neįprastas gamtovaizdis, kuriame nėra nei medžių, nei miškų. Net vietoje mums įprastų gėlių darželių guli lavos akmenys. Ukmergiškės maudėsi „žydrojoje lagūnoje“ po atviru dangumi. Čia vanduo šiltas, trykšta iš žemės gelmių.

Atvykėles sužavėjo gamta.

Atvykėles sužavėjo gamta.

Islandijoje per parą būna apie 30 žemės drebėjimų. Tačiau jie nedideli – kartais spintelėje tik subarška indai. Todėl ten gyvenantys žmonės prie žemės drebėjimų įpratę ir nekreipia dėmesio. Kiekvienas Islandijos gyventojas telefone turi programėlę, kuri parodo, kur ir kokio stiprumo buvo žemės drebėjimas.

Islandai mėgsta šiuo tamsiu laikotarpiu išpuošti savo namus ir kiemus įvairiaspalvėmis elektrinėmis girliandomis. Labiausiai nustebino kapinės – visi antkapių kryžiai buvo apšviesti įvairiomis ryškiomis spalvomis. Islandai artimųjų kapus taip papuošia ir juos lanko ne lapkričio 1-ąją, bet per Kalėdas.

Aktorės pasakojo, kad Islandijoje jos buvo vaišinamos įvairiais patiekalais, tačiau nacionalinio islandų patiekalo – pūdyto ryklio – niekas nesiūlė. Pora ukmergiškių šio islandų delikateso nusipirko ir parsivežė, bet paragauti dėl aštraus kvapo nedrįso…

Daugelio lietuvių įsitikinimu, Islandijoje nuolat šalta. Tačiau ukmergiškės šį mitą paneigė. Gruodžio viduryje čia buvo 8 laipsniai šilumos, tik pūtė stiprus vėjas. Kaip pasakojo Islandijoje gyvenantys lietuviai, didelių šalčių saloje nebūna, 17 laipsnių žemiau nulio – jau ekstremalu.

Kalbėdamos apie gyvenimo sąlygas ukmergiškės minėjo, kad iš čiaupo bėgantis karštas vanduo turi sieros kvapą, o už jį mokėti tenka mažai. Gėrimui naudojamas ledynų tirpsmo vanduo, kuris gyventojams nieko nekainuoja. Islandijoje pigi ir elektros energija. Tačiau maisto kainos čia didelės, taip pat labai brangu nuomoti ar įsigyti būstą.

Pasidomėjo ukmergiškės ir kaip Islandijoje švenčiamos Kalėdos. Šios šalies vaikai tiki, kad kalnuose gyvena troliai. Viena trolė turi trylika sūnų, kurie advento laikotarpiu nusileidžia nuo kalnų. Vieną dieną – vienas, antrą – kitas, trečią – trečias ir t. t. Per pačias Kalėdas ateina paskutinis. Kiekvienas jų kažką mėgsta, pavyzdžiui, sausainius, vaisius, o paskutinis, kadangi jam nieko nebelieka – žvakes. Už rastus skanumynus ant palangės troliai vaikams palieka dovanų. O blogiems vaikams padeda žalią bulvę. Toks mitas, bet realybė kitokia – vaikams nuėjus miegoti, tėvai turi pakeisti vaikų paliktus skanėstus į neva trolių atneštas dovanas. Prabudę mažieji randa nedideles dovanėles, tačiau pasitaiko netgi planšetinių kompiuterių.

Trumpos viešnagės Islandijoje metu ukmergiškės ne tik vaidino, bet išpildė ir savo misiją – šioje šalyje gyvenančius lietuvius supažindinti su lėlių teatru ir dar kartą priminti jiems Lietuvą.

logo2

Palikite komentarą apie straipsnį