Vida ir Darius rugsėjį atšventė 15-ąsias bendro gyvenimo metines.

Naujausi, Žmonės

Sutuoktiniui įteikė neįkainojamą dovaną – paaukojo savo inkstą

Šie metai ukmergiškiams Svetlikauskams – 43-ejų Dariui ir 39-erių Vidai – nebuvo lengvi. Tačiau užklupusios bėdos 15 metų kartu gyvenančią porą tik dar labiau suvienijo, o likimo siųsti išbandymai įrodė, kad vienas kitą mylintys žmonės pajėgūs įveikti visas negandas. Dėl inkstų nepakankamumo sušlubavus Dariaus sveikatai, Vida nedvejodama tapo donore ir padovanojo vyrui savo inkstą.

„Inkstų nepakankamumas – cukrinio diabeto pasekmė, – kalbėjo Darius, prisimindamas ligos pradžią. – Paauglystėje, prieš 28-erius metus, susirgus plaučių uždegimu, teko gerti stiprius antibiotikus, kurie susilpnino imuninę sistemą. Po to buvo diagnozuotas cukrinis diabetas, o kartu su juo prasidėjo kitos bėdos. Prieš 14 metų išsivystė diabetinė nefropatija – liga, pažeidžianti inkstų funkciją.“

Ši liga progresuoja iš lėto, kol išsivysto visiškas inkstų nepakankamumas. Darius ir Vida žinojo, kad pasiekus galutinę stadiją, vienintelės priemonės išgyventi yra hemodializė – kraujo valymas nuo kenksmingų medžiagų, prijungus specialų aparatą, arba inkstų persodinimo operacija. Remiantis statistika, šis periodas užtrunka 3-5 metus, tačiau, kaip teigė Vida, jiems sąlyginai pasisekė. „Mes su šia liga be intervencijų, t. y. be dializių, gyvenome 14 metų“, – kalbėjo V. Svetlikauskienė.

Nerimavo, ar galės tapti donore

Darius visą tą laiką bandė susitaikyti su mintimi, kad kada nors jo inkstų funkcija sutriks, tačiau žinia, jog keratino koncentracija kraujyje pasiekė kritinę ribą, prilygo smūgiui. Po birželio mėnesį atliktų kraujo tyrimų paaiškėjo, kad išseko funkciniai inkstų rezervai. Teko kuo skubiau imtis veiksmų. Kadangi Vida jau ne kartą buvo kalbėjusi, kad reikalui esant vyrui atiduos savo organą, ilgai svarstyti nereikėjo: „Buvau tam pasiruošusi. Daugiausia nerimo kėlė nežinia, ar galėsiu tapti donore, ar atitiks rodikliai.“

Taip nutiko, jog tyrimų reikėjo šiek tiek palaukti, nes Darių globojusi Vilniaus Santariškių klinikų neurologė išėjo atostogų. Kol gydytojos nebuvo, vyrui pradėta taikyti dializė – dirbtinai valytas kraujas. Laimė, šių organizmą alinančių procedūrų neprireikė daug.

„Gyvenome laukimu, o grįžus mūsų gydytojai abu išskubėjome į Vilnių“, – tęsė pasakojimą Vida, pridurdama, jog nuo tada ir prasidėjo dvi savaites trukęs labai kruopščių ir išsamių tyrimų maratonas. Anot moters, ji niekada iki tol nebuvo taip smulkmeniškai, iki ląstelių lygmens tiriama.

Nerimas išsisklaidė tik tuomet, kai paaiškėjo, jog sutuoktinių Svetlikauskų kraujas turi bendrų antigenų, o ir visų kitų tyrimų bei medikų išvados neprieštaravo organų persodinimo operacijai.

Pasak Vidos, donorais panašiais atvejais tampa artimiausi šeimos nariai – tėvai, broliai, seserys, vaikai. Sutuoktiniai dažnai negali vienas kitam atiduoti gyvo savo organo, nes retai kada būna genetiškai panašūs ir tinkami.

Pasisekė ir antrą kartą…

„Medikai mūsų tyrimų dėl donorystės rezultatus ir tai, jog mano inkstas gali būti persodintas Dariui, įvardijo kaip stebuklą. Tai buvo antras kartas, kai mums gyvenime taip pasisekė“, – mintimis dalijosi Vida. Ir paaiškino, kad pirmoji sėkmė aplankė tuomet, kai jiedu susipažino.

Tai įvyko 2000-iais metais, tuo metu mieste veikusiame „Mistikos“ klube. Darius gimė ir užaugo Ukmergėje, mokėsi Jono Basanavičiaus mokykloje. Vida kilusi iš Varėnos, bet Ukmergėje gyveno jos močiutė, kurią anūkė dažnai lankydavo. Taip likimas juos ir suvedė.

„Sužavėjo jo šukuosena“, – šyptelėjo moteris, prisimindama tuomet sutikto jaunuolio ilgus plaukus. Gal dėl to Darius ir iki šiol nekeičia šukuosenos. Toks pasirinktas įvaizdis ir stilius iliustruoja jo vidinę laisvę, išskirtinį požiūrį į pasaulį, nekasdienius pomėgius. Tai ir pakerėjo varėniškę Vidą, po santuokos persikėlusią gyventi į vyro gimtinę…

„Esame įprasta šeima, vienas kitą mylintys ir gerbiantys, gal todėl ir neišsigandome po truputį link mūsų sėlinusios ligos“, – tvirtino sutuoktiniai, pokalbio metu retais vartodami žodį „aš“ ir dažnai ištardami „mes“. Matyt todėl ir atsėlinusi liga palietė ne tik Darių, bet juos abu. Dviese ją ir įveikė.

Svetlikauskai mėgsta keliauti. Lenkijoje, Swinoujsce mieste.

Operaciją primena tik atsiradęs randas

Inkstų transplantacijos operacijai jiedu išvyko rugpjūčio 8-ąją, o po dviejų dienų sutuoktiniai jau buvo operuojami gretimose operacinėse. Pirmoji į Urologijos skyriaus palatą po poros valandų grįžo Vida. Dariui transplantacija užtruko šiek tiek ilgiau. Jis iš pradžių buvo nugabentas į reanimaciją, o kitą dieną perkeltas į skyrių ir paguldytas į lovą šalia žmonos. „Labai džiaugėmės, kad mums buvo sudarytos sąlygos būti vienoje palatoje, – tęsė pokalbį Svetlikauskai. – Esame dėkingi visam skyriaus personalui. Ten dirba išskirtiniai žmonės – labai nuoširdūs, rūpestingi, profesionalūs. Tarp jų ir mus operavęs gydytojas urologas-transplantologas docentas Arūnas Želvys.“

Po sudėtingų operacijų atsibudusių ligonių pirmieji klausimai buvo: „Kaip jaučiasi Darius?“, „Kaip laikosi Vida?“

Visą pooperacinį periodą būdami drauge, neprarasdami optimizmo, vienas kitam padėdami, palaikydami sutuoktiniai dar kartą įsitikino, jog jie – lyg vienas kumštis. „Mes esame – mes“, – šypsojosi Svetlikauskai, žvelgdami vienas į kitą.

Vida iš ligoninės į namus grįžo po šešių dienų, o Darius buvo perkeltas į Nefrologijos ir inkstų transplantacijos skyrių. Čia jis praleido pusantro mėnesio – reikėjo stebėti, ar nepasireikš atmetimo reakcija, priderinti vaistus, atlikti įvairius tyrimus.

„Aš jokių pakitimų, pasekmių nejaučiu, lyg nieko nebuvę, operaciją primena tik atsiradęs randas. O štai Dariaus organizmas bandė atmesti svetimkūnį. Mat kuo jaunesnis žmogus, tuo labiau imunitetas priešinasi“, – pasakojo V. Svetlikauskienė.

Mėgo keliauti motociklu

Sunkiausi po transplantacijos yra pirmieji metai. Būtina griežta gydytojų kontrolė, stebėjimas. Ypač pavojingos yra infekcijos, virusai, todėl reikia vengti žmonių susibūrimo vietų, saugotis peršalimo ligų. Dėl vis pasireiškiančios bakterijos Dariui jau teko porą kartų gultis į ligoninę, gerti vaistus. Beje, imunosupresantus, slopinančius imuninę sistemą ir mažinančius organizmo atsaką į viską, kas „svetima“, teks vartoti visą gyvenimą. Medikai vyrui uždraudė valgyti ir kai kuriuos žalius, neapdorotus maisto produktus. „Pelėsiniu sūriu mėgaujuosi aš viena“, – tęsė pokalbį Vida. Ir pasidžiaugė, kad vyro tyrimai, susiję su inkstų veikla, dabar labai geri.

Svetlikauskai prisipažino, jog nekantriai laukia kitų metų, kada Darius sustiprės, ir vėl abu galės tęsti aktyvų gyvenimą. Iki ligos paūmėjimo sutuoktiniai mėgo keliauti, rengė turistinius žygius su palapinėmis, važinėjo motociklu, dviračiais, plaukiojo baidarėmis, žiemą slidinėdavo, pramogaudavo su pačiūžomis. Šiemet visa tai teko pristabdyti, bet abu tvirtai tiki, jog netrukus vėl pavyks grįžti į „savas vėžes“.

„Mėgstame pažintines keliones, į kurias dažnai traukiame motociklu, – apie bendrus pomėgius pasakojo sutuoktiniai. – Apkarstome savo „Honda čioperį“ kuprinėmis, miegmaišiais bei kitais daiktais ir išvažiuojame. Vieni bei su draugais esame apkeliavę Lietuvą, nemažai Europos šalių. Paskutinį kartą prieš tyrimus, liepos 24-ąją, motociklu pasiekėme Zarasus, aplankėme Rokiškį.“

Nors, pasak Svetlikauskų, jų draugų ratas nėra didelis, bet užtikrintas. Jų palaikymą abu ypač jautė sunkiomis akimirkomis. „Keletui valandų praėjus po operacijos draugai jau stovėjo prie mano lovos, – su dėkingumu kalbėjo Vida. – Rūpinasi jie mumis ir dabar – skambina, nerimauja, teiraujasi, kaip jaučiamės…“

Kitaip ir būti negalėjo

Sutuoktiniai pasidžiaugė ir artimųjų parama. Darius tėvų jau neturi, o sesuo gyvena Klaipėdoje. Labiausiai juos palaiko Vidos tėvai, brolis, kurie visada žinojo jos nusiteikimą reikalui esant atiduoti vieną inkstą. Moters teigimu: „Jie Darių myli kaip savo sūnų. Supranta, jog aš su juo esu laiminga, todėl neprieštaravo mano apsisprendimui, neatkalbinėjo. Mamai širdį dėl to gal ir skaudėjo, bet ji to neparodė.“

Vida prisipažino, jog Darius nė karto nėra užsiminęs, paprašęs jos paaukoti jam savo inkstą. Ji pati taip nusprendė, domėjosi tuo, rinko informaciją. Dar nežinodama, ar tikrai galės tapti donore, žmona vyrą įtikino transplantacijos sėkme.

Anot V. Svetlikauskienės, kitaip ir būti negalėjo: „Žinojau, kad žmonės puikiai gyvena ir su vienu inkstu, pažinojau ne vieną tokį asmenį. Per daug apie tai nemąstydavau. O kai pasiekėme finišo tiesiąją, sprendimas buvo aiškus.“

Žmonės mažai žino apie donorystę

Lietuvoje inksto transplantacijos atliekamos jau daugiau nei keturiasdešimt metų. Su persodintu inkstu šalyje gyvena tūkstančiai žmonių. Tačiau per visą transplantacijos istoriją gyvais donorais tapo tik 305 asmenys.

„Mūsų žmonės labai mažai žino apie donorystę, organų transplantaciją, – savo pastebėjimais dalinosi pašnekovė. – Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse gyva donorystė sudaro 50 procentų visų transplantacijų. Tačiau Lietuvoje pasitaiko ir tokių atvejų, kai sunkiai susirgus vaikui, tėvas atkalbinėja motiną, pasirengusią savo brangiausiam žmogui paaukoti inkstą. Man ir pačiai teko išgirsti, neva esu kvaila, dabar visą gyvenimą būsiu invalidė, sužalota. Tokie pasisakymai kelia juoką, nes taip mąstyti gali tik nieko neišmanantys apie donorystę.“

Beje, V. Svetlikauskienė seniai turi Organų donoro kortelę, nuo jaunystės dalyvauja kraujo donorystės akcijose. Per pastaruosius ketverius metus ji kraują savanoriškai davė 15 kartų.

Tikisi pradėti naują gyvenimo etapą

Jei moters inkstas nebūtų tikęs persodinimui, jos vyrui beliktų dializuotis ir laukti, kol ateis jo eilė gauti mirusio donoro inkstą pagal recipientų registro sąrašą. Paprastai tokie ligoniai eilėje tinkamo organo laukia nuo pusantrų iki trejų metų. Dializės per tą laiką išsekina organizmą, ypač nukenčia širdis. Dėl to ir dėl kitų per tą laiką pasireiškiančių medicininių priežasčių žmogus gali tapti netransplantuotinas.

Iki ligos autošaltkalviu privačioje įmonėje dirbęs Darius nepraranda vilties sustiprėjęs grįžti į darbą. Vida šiuo metu taip pat niekur nedirba, todėl visą savo dėmesį skiria rūpinimuisi vyro sveikata. „Dar svarstau, kuo užsiimti, ieškau darbo. Anksčiau dirbau grožio srityje, kosmetologe. Vėliau nutariau, kad noriu mokytis, todėl Vilniaus kolegijoje studijavau finansus“, – apie save pasakojo moteris. Vidai dabar svarbiausia, kad pasveiktų jos mylimas žmogus. O Dariui sustiprėjus abu tikisi pradėti naują gyvenimo etapą.

Artėjant šv. Kalėdoms palinkėkime jiems sėkmės.

Nuotrauka iš asmeninio SVETLIKAUSKŲ archyvo

Palikite komentarą apie straipsnį

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas