„Dirbu su Rusijos užsienio reikalų ministerija, miegu – su Ukraina…“

Taip pokalbio „Gimtojoje žemėje“ metu juokavo Europos Sąjungos ambasadorius Rusijos Federacijoje Vygaudas Ušackas, šias pareigas einantis jau trejus metus. Ir pridūrė, jog dabar jis įsikūręs daugiaaukštyje Maskvoje, ir iš jo darbo kambario matyti Rusijos užsienio reikalų ministerijos pastatas, o iš miegamojo – viešbutis „Ukraina“.

Nors V. Ušacko darbotvarkė įtempta, jis nepamiršta gimtojo krašto – atvyksta skaityti paskaitų, dalyvauja labdaringuose renginiuose, dirba kitą visuomeninį darbą. Užsuka ir pas Ukmergėje gyvenančius tėvelius. Ne tik aplankyti, bet ir, kaip pats prisipažįsta, „pavalgyti mamos pagamintų cepelinų“. Viešėdamas pastarąjį kartą diplomatas sutiko duoti interviu „Gimtajai žemei“, kuriame papasakojo apie dabartinę padėtį Europos Sąjungos santykiuose su Rusija, kalbėjo kitomis aktualiomis temomis.

 – Trejus metus dirbate Rusijoje. Ar pasikeitė tarptautinė situacija nuo Jūsų darbo pradžios iki šių dienų?

 – Taip, žymiai pasikeitė. Kai 2013 metų rugsėjo mėnesį atvykau į Rusiją, Europos Sąjungos santykiai su šia šalimi buvo pakankamai normalūs. Tuomet atrodė, kad mes išpažįstame bendras vertybes, nesame skirtingi ir galime nemažai pasiekti bendradarbiaudami, ypač ekonominėje srityje. Tačiau įvykiai Ukrainoje, kai buvo aneksuotas Krymas, pakirto Vakarų šalių lyderių pasitikėjimą Rusija, buvo įvestos sankcijos, kurios ir dabar galioja.

Per pastaruosius trejus metus paaiškėjo, jog ES ir Rusija skirtingai vertina tokius esminius vertybinius dalykus kaip asmens, žiniasklaidos laisvės ir teisės, Pasaulinės prekybos organizacijos reikalavimų laikymasis. Išsiskyrė ir požiūris į Ukrainą – mums tai pilnavertė, savarankiška valstybė, kurios nepriklausomybę, suverenitetą bei laisvą pasirinkimą privalu gerbti. Tuo tarpu Rusija gerbia Ukrainos suverenitetą tiek, kiek tai atitinka jos geopolitinius interesus. Nelegali Krymo aneksija ir Rytų Ukrainos destabilizacija – tai Rusijos atsakas į Ukrainos siekį glaudesnio bendradarbiavimo su ES.

– Vis dėlto galbūt ieškoma bendrų sąlyčio taškų?

– Taip, esame kaimynai, net ir dabartinėmis sąlygomis Europos šalys ir Rusija yra tarpusavyje labai susijusios. ES – didžiausia Rusijos prekybos partnerė, jos prekyba su ES šalimis sudaro 44 proc., taip pat esame ir didžiausia Rusijos gamtinių išteklių importuotoja – 70 proc. visų dujų ir naftos šalis parduoda būtent ES. 75 proc. visų tiesioginių užsienio investicijų kildinama iš ES.

Beje, reikia pripažinti, kad Rusija ir šiuo metu išlieka svarbiausia Lietuvos prekybos partnere – nepaisant to, kad apimtys sumažėjo 28,7 proc., prekyba su Rusija dabar sudaro 15,7 proc., ir tai yra didžiausias visos užsienio prekybos rodiklis. Taip pat vykdomos tarpusavio investicijos. Rusijos turistai – vieni aktyviausių pirkėjų. Jiems durys nėra uždarytos į ES.

Yra nemažai bendrų projektų, kuriais skatinamas Europos Sąjungos ir Rusijos kaimynystėje esančių regionų bendradarbiavimas. Iš Bendrijos biudžeto per šiuos metus tam buvo skirta 58 milijonai eurų, iš kurių 41 mln. – Lenkijos ir Kaliningrado, 17 mln. eurų – Lietuvos ir Kaliningrado regionų bendradarbiavimui. ES finansavo ir Kaliningrado nuotekų valymo įrenginių statybą, per Europos investicijų banką esame skyrę kreditą šiluminei elektrinei statyti Vladivostoke. Nemažai lėšų skiriama edukacinėms programoms vykdyti. Rusijos universitetai yra vieni aktyviausių organizuojant mainų programas su Europos universitetais, vien šiais metais jose dalyvavo daugiau kaip 3,5 tūkstančio studentų. Mes dedame diplomatines pastangas, kad parodytume, jog nesame priešiškai nusiteikę Rusijos žmonių atžvilgiu, kad siekiame deeskaluoti įtampą, pripažindami vienas kito teritorinį vientisumą ir nepriklausomybę, suvokdami ir tam tikrus skirtumus tarp mūsų.

– Tikriausiai Jums tenka nemažai važinėti po Rusiją, bendrauti ir su paprastais žmonėmis? Kodėl jie dažniausiai palaiko prezidento Vladimiro Putino vykdomą politiką?

– Taip, esu Rusiją apkeliavęs daug: nuo Karaliaučiaus iki Sachalino, nuo Murmansko iki Barnaulo. Eilinių rusų pozicijas galima vertinti įvairiai. Pagal apklausas 86 proc. gyventojų teigiamai vertina prezidentą V. Putiną. Tuo tarpu paskutinė „Levados“ apklausa parodė, kad ne 86 proc., o 63 proc. Rusijos piliečių vėl balsuotų už V. Putiną kituose prezidento rinkimuose. Vis dėlto kaži ar verta visiškai pasitikėti tais duomenimis, nes gyvendami bauginimo sąlygomis žmonės ne visuomet pasako tikrąją savo nuomonę. Tačiau tuo, kad didžioji dauguma jį palaiko, galima įsitikinti bendraujant su gyventojais, tai patvirtina ir apklausos. Tam įtakos gali turėti keli veiksniai. Visų pirma, šalyje nėra kitos alternatyvos, tikros politinės laisvės ir politinių oponentų, kurie galėtų naudotis laisva žiniasklaida, konkuruoti laisvuose rinkimuose. Taip pat per pastaruosius dešimtį metų, kai V. Putinas yra valdžioje – prezidento ar premjero pareigose, Rusijos gyventojų pajamos kilo iki 10 procentų, buvo pažaboti iki tol siautėję oligarchai, tad paprastiems rusams šis laikotarpis asocijuojasi su gerove, saugumu ir stabilumu. Dar vienas svarbus veiksnys – psichologinis. Didžiulė rusų tauta su turtinga ir prieštaringa istorija pergyveno revoliuciją, karus, nuosmukį. Kieta V. Putino pozicija kai kuriais tarptautinės politikos klausimais daugumą žavi: atseit „mes, rusai, galim pasakyti „ne“ ir Europos Sąjungai, ir Amerikai“. Vis dėlto paskutinės apklausos liudija, kad daugėja piliečių, norinčių, jog santykiai su Vakarais būtų normalizuojami: anksčiau (pavyzdžiui, 2015-ųjų liepą) už tai pasisakė 50 proc., pastaruoju metu šis skaičius padidėjo iki 71 proc. Taip yra greičiausiai dėl to, kad žmonės, matyt, pavargo nuo tvyrančios įtampos, krinta ir finansinės pajamos – jos sumažėjo apie 5 proc. Apsilankę ES šalyse paprasti rusai mato bei pajunta ekonominę ir politinę laisvę bei pažangą, nepriklausomai kaip Rusijos propaganda namuose bando tai diskredituoti.

– Jūs dalyvaujate įvairiuose priėmimuose, renginiuose, kitokio pobūdžio susitikimuose. Ar kada nors teko asmeniškai patirti priešiškumą ir atsidurti nepatogioje situacijoje dėl atšalusių Europos Sąjungos ir Rusijos santykių?

– Šįmet buvo keli momentai. Vasario mėnesį mane pakvietė į Altajaus krašte organizuojamą konferenciją, kurioje dalyvavo ir delegacija iš Vokietijos, keletas opozicijos atstovų. Mums atvykus paaiškėjo, kad kažkokie „juodais kostiumais vilkintys piliečiai“ atšaukė viešbučio rezervaciją. Spaudė 28 laipsnių šaltukas, tad neliko nieko kita, tik nuomotis autobusėlį ir važiuoti ieškoti nak-vynės į už 400 kilometrų esantį miestą. Kitas ne itin malonus atvejis – gegužę gavau kvietimą dalyvauti konferencijoje, vyksiančioje Novosibirsko akademiniame miestelyje. Buvo pažymimos Prancūzijos mokslų akademijos ir Rusijos Sibiro srities mokslų akademijos bendradarbiavimo metinės. Nors ir buvo numatyta, kad aš pasisakysiu, tačiau žodžio man taip ir nesuteikė… Nevertinu tokių akibrokštų kaip organizuoto puolimo, greičiausiai tai kai kurių asmenų pernelyg uolus pataikavimas norint kažkam įtikti…

– Kiek darbuotojų dirba ES atstovybėje Maskvoje?

– Anksčiau jų buvo 114, dabar sumažėjo iki 80. Priežastys kelios. Viena – dėl sankcijų Rusijai. Kita – sumažinus iki 2013 metų ES skirtą finansinę paramą Rusijai, kaip ir Kinijai, Brazilijai, Pietų Afrikos Respublikai, susitraukė ir darbų apimtis. Ambasados kolektyvas – daugiatautis, daugiakultūris. Čia darbuojasi ispanai, švedai, portugalai, prancūzai, italai, rusai ir kt. Tai unikali patirtis dirbti ir vadovauti daugiataučiam profesionalų kolektyvui.

– O koks yra ambasadoriaus vadinamasis buitinis, kasdieninis gyvenimas – juk žmogui reikia ir pailsėti, atsipalaiduoti nuo visų darbų?

– Maskvoje gyvenu pagal sau įprastą ritmą – anksti atsikėlęs bėgu dviejų kilometrų krosiuką, sportuoju klube, savaitgaliais žaidžiu krepšinį arba tenisą. Gyvename kartu su žmona Loreta, kuri mane lydi visose diplomatinėse misijose, nes teko dirbti įvairiose šalyse. Tik kai buvau ES ambasadorius Afganistane, žmonai ten gyventi buvo pavojinga, tad ji tuo metu liko Lietuvoje. Lankome spektaklius, parodas, apsiperkame parduotuvėse. Vaikai – Paula ir Raimundas – suaugę, studentai, kol kas įsikūrę ten, kur studijuoja.

– Nuo 2001 metų gyvenate „ant lagaminų“ – rezidavote Belgijoje, JAV, Jungtinėje Karalystėje, Afganistane, dabar – Rusijoje. Kur paprastai sutinkate didžiąsias metų šventes – Kalėdas? Kaip jas švęsite šįmet?

 – Laikomės tradicijos Šv. Kalėdas visada sutikti Lietuvoje, kartu su visa šeima – vaikais, tėvais. Juolab kad gruodžio 25-oji ir mano žmonos Loretos gimimo diena. Šįmet vėl rinksimės mūsų sodyboje Utenos rajone.

O visiems ukmergiškiams noriu palinkėti gražių, šiltų Kalėdų, tegu Kristaus gimimo stebuklas Jus visus globoja, atneša laimę, sėkmę ir, svarbiausia, – sveikatą.

– Dėkui už pokalbį.