Tremties draugės prie barakų. Antra iš kairės – G. Brazdžiūtė.

„Prasminga laisvės kovotojų auka“, Kultūra

„Sudie ant amžių, gūžta savoji, tarp žalių medžių, vyšnių sode“

Keli mažųjų tremtinių prisiminimų fragmentai iš Stanislovo Abromavičiaus antrosios knygos „Tremties vaikai“

Genė Brazdžiūtė-Rozenbergienė, Vabalninkas

„Gimiau 1937 metų liepos 10 dieną Biržų apskrities Vabalninko valsčiaus Gataučių kaime. Tėvelių ūkyje buvo gražus namas, sodas ir vėjinis malūnas. Pradėjau lankyti vietos pradinę mokyklą, tačiau jos baigti neteko: 1949 metų kovo 25 dieną kartu su tėveliais, trimis seserimis ir senele, tėvo mama, mus ištrėmė.

Irkutsko srities Sujetichos stotį pasiekėme balandžio 10 dieną. Sujetichos gyvenvietės (dabar Biriusinskas) barakuose, buvusiame kalinių lageryje, aptvertame tvora ir su bokšteliais sargybiniams, gyvenome sunkiomis sąlygoms, be jokio baldo apie 16 kvadratinių metrų kambarėlyje. Nedidele virtuvėle dalijomės su kitomis šeimomis.

Statybose dirbo tik tėvelis, jis turėjo išmaitinti visus septynis. Statė iš rąstų trobas tremtiniams, nes po mūsų atvežė daug žmonių iš Aukštaitijos, vėliau ir iš Ukrainos. Be to, čia radome ir 1948 metų tremtinių. Reikėjo apsiprasti su aplinka. Maisto nusipirkti nebuvo, išskyrus duoną pagal normą, prie kurios eilėse stovėdavome per naktį. Prasidėjo ligos.

1950 metų pavasarį susirgau maliarija – pagelto liežuvis, akys, iki keturiasdešimties laipsnių pakilo temperatūra. Sesutė sirgo mažakraujyste. Tėveliai sunerimo. Visa laimė, kad susitaupę nusipirkome ožkelę, kuri kasdien duodavo po pusantro litro pienelio. Ožkos pienas buvo mums vaistas. Antrais tremties metais pradėjome rauti jauną pušyną ir su kastuvais ruošti žemę bulvėms ir daržovėms sodinti. Apsigynėme nuo bado, tačiau sotūs nebuvome. Slapta per geležinkelį ėjome į taigą pasirinkti miško gėrybių. Ten augo riešutai, grybai, uogos, gražios gėlės. Žinoma, už tai galėjome turėti rimtų nemalonumų komendantūroje. Įgaliotinis anksti ryte ir vakare ėjo per barakus ir tikrino, ar visi namuose, ar kas nepabėgę. Sakė, kad atvežė mus visam gyvenimui, kad mums, fašistams, taip ir reikia…

1949-ųjų rudenį pradėjau lankyti mokyklą. Lietuvoje buvau bebaigianti ketvirtą, o čia pasodino į trečią klasę. Kai išmokau rusų kalbos, mokslai sekėsi. Lietuviai buvo pavyzdys visiems, mokėmės geriau už vietinius. Kad įsigytume knygų ir sąsiuvinių, vasarą turėjome dirbti. Vyresnėse klasėse reikalavo už mokslą mokėti. Iki šiol esu išsaugojusi mokesčio už mokyklą kvitus – kas pusmetį reikėjo mokėti po 75 rublius. Rudenį veždavo dirbti į kolūkius, dažniausiai kasti bulvių. Taip gyvendama Sujetichoje baigiau devynias klases, o sugrįžusi į Lietuvą, dešimtą klasę lankiau Panevėžio trečioje rusų vidurinėje mokykloje, nes lietuviškai man būtų buvę sunkiau.

Sibire religines šventes švęsti buvo uždrausta, tačiau šv. Velykas ir šv. Kalėdas šventė visos lietuvių šeimos. 1952 metais iš tremties pas tėvus į Sujetichą atvažiavo kunigas Antanas Bitvinskas (1925–2006), kuris slapta tuokė, krikštijo, ruošė vaikus Pirmajai Komunijai. Gimęs Raseinių apskrities Girkalnio parapijoje ūkininkų šeimoje, buvo dainininkas, giesmininkas, linksmuolis. 1945 metais baigė Raseinių gimnaziją, o 1949-aisiais – Kauno kunigų seminariją. 1949 metų kovo 29 dieną buvo ištremtas „į Baikalą, žemės galą“ – Olchono salą, kurioje kartu su kitais lietuviais tremtiniais vergiškomis sąlygomis dirbo žuvies perdirbimo įmonėje.

Šeštadieniais jaunimas kuriame nors barake suruošdavo šokius. Įsirengėme tinklinio, krepšinio aikšteles. Sujeticha atrodė labai niūri, apstatyta apšiurusiais nameliais. Tačiau tremtinių brigados ilgainiui pastatė rąstinių namų, iškilo ligoninė, mokyklos, vaikų darželiai, parduotuvės.“

Zigmas Bartkus, Liudvinavas

„Atėjo nelauktoji diena – 1948-ųjų gegužės 22-oji, šeštadienis. Mane mama pakėlė apie šeštą valandą ryto ir liepė toliau nuo namų perkelti dobilienoje besiganantį arklį Sartį, kad jei mus tremtų, tai gal jis liktų mamos seseriai Liudvinai (1907–2000) – jos vyras buvo sovietų paimtas į kariuomenę ir dingo be žinios, ji sunkiai gyveno su keturiais mažamečiais vaikais ir arklio neturėjo.

Po kurio laiko atvažiavo sovietų kareiviai su stribais ir liepė krautis daiktus. Kartu su jais buvo ir Kazys Milkaitis (1919–2001). Jis, tėvui kalint, apardavo laukus ir atlikdavo kitus vyriškus ūkio darbus. Mama norėjo jam atiduoti tėvo vestuvinį kostiumą, bet jis pasakė, kad ir juos tremia. Užbėgau ant aukšto ir pasiėmiau dar rudenį mano krikštatėvio pasiūtą žieminį paltuką.

Pajudėjom tuos penkis kilometrus Lukšių link. Mus pasivijo tetos Liudvina ir Ona. Teta Ona Gulbinaitė (1916–1970) buvo mano jauniausios sesers Onutės podė – taip mūsų krašte vadindavo krikšto motinas. Ji norėjo paimti savo krikšto dukterį, kuriai buvo tik 2,5 metų, bet mūsų krašte garsėjęs stribas jos net iš tolo neprileido ir grasino kartu ištremti.

Atvežė prie Zyplių dvaro. Čia tokių nelaimėlių jau buvo ne viena šeima. Vienus atveždavo, kitus sunkvežimiais išveždavo į Pilviškių geležinkelio stotį. Mus įlaipino į pirmą vagoną, jau prigrūstą žmonių. Buvome vieni iš paskutiniųjų, nes vietos radome tik priešais duris. Naktį pervežė į Palemono stotį. Ryte, kai atidarė duris, prie mūsų vagono buvo prikabintas mažas dviašis vagonas, kuriame buvo gal trys ar keturios šeimos. Kitą naktį pervežė į Naująją Vilnią, ten mažasis vagonas dingo. Atsidūrė ešelono viduryje – tai labai pravertė tolimesnėje kelionėje. Iš Naujosios Vilnios pajudėjome pavakare, vežė dieną ir naktį. Truputį praverdavo duris, bet vyrai sugebėdavo jas visai atidaryti, o kai traukinys lėtinto greitį, vėl uždarydavo. Kadangi buvome įsitaisę priešais duris, matėme Rusijos platybes, ruses su būreliais vaikų, – tuos liūdnus vaizdus.

Stotyse gamtinius reikalus atlikdavo po vagonais: vyrai vienam gale, moterys – kitame. Kartais duodavo kareiviškame gal 20 litrų talpos termose sriubos ir forminės duonos. Dažniausiai būdavo rauginti kopūstai. Gal ketvirtą parą, sustojus ilgesniam laikui, leido išsivirti maisto. Vienas ūkininkas vežėsi prieš trėmimą papjautą kiaulę, tai valgė visas vagonas, nors skerdiena buvo jau su kvapeliu. Netoliese matėme pjuvenomis apipiltus didžiulius ledo luitus. Mama labai nerimavo, kad mus greitai nuveš ten, kur labai šalta. Bet kuo toliau vežė, tuo labiau kentėjome nuo karščio.

Pravažiavome patvinusią Volgą, uolėtus Uralo kalnus. Sustojus Sverdlovske išmaudė duše. Ešelonas vėl riedėjo į rytus, prasidėjo kalnuotesnės ir miškingesnės Krasnojarsko krašto vietovės. Vieną rytą Tinskajos stotyje atkabino kelis vagonus ir liepė nešti daiktus į tokį aptvarą. Iš čia pradėjo sunkvežimiais išvežinėti po miškuose pastatytus barakus. Kadangi buvome „nepaklausi prekė“, teko kelias paras praleisti po atviru dangumi, kol vieną popietę išvežė šiaurės kryptimi…“

Paruošė Loreta EŽERSKYTĖ

logo2

Palikite komentarą apie straipsnį