Apsilankymo Daugpilyje akimirka.

„Kultūra - mūsų dvasios stiprybės šaltinis“, Kultūra

Įsimintina viešnagė Latvijoje

Valerija NARAŠKEVIČIENĖ

Lietuvos pensininkų sąjungos (LPS) „Bočiai“ Ukmergės klubo „Viltis“ pirmininkė

LPS „Bočiai“ Ukmergės klubo „Viltis“ nariai kartu su ištikimais savo draugais – pedagogų veteranų klubo „Dar ne ruduo“ atstovais bei bičiuliai iš Utenos, lankėmės Latvijoje.

Mus lydėjusi gidė Sabina priminė, kad važiuojame svarbiu 1831–1836 metais nutiestos pašto magistralės Sankt Peterburgas–Daugpilis–Kaunas–Varšuva keliu, kuris buvo vienas moderniausių Europoje. Trakto reikalams buvo pastatytos pašto stotys, prižiūrėtojų namukai, kelio užkardos, karčiamos. Utena atsidūrė magistralės viduryje ir todėl buvo visos sąlygos išaugti į didelį ir gražų miestą. 1830 metais čia pradėtas statyti arklių pašto stoties pastatų kompleksas, kuriame buvo pašto tarnyba, arklių keitimo vieta, kareivinės, poilsio kambariai laukiantiems karietų, kitiems pravažiuojantiems keleiviams. Sužinojome, kad atidarius šį kelią Utenos pašte lankėsi Rusijos caras Nikolajus I-asis su sūnumi Aleksandru, čia buvo užsukęs rusų dailininkas Ilja Repinas. Gidė taip pat pasakojo, jog 1843 metais Utenos pašte arklius keitė garsus prancūzų rašytojas Onorė de Balzakas, važiavęs į Sankt Peterburgą. Ši stotis mena ir 1858 metų rudenį iš čia diližanu į Sankt Peterburgo dvasinę akademiją išvykusį poetą, kunigą Antaną Baranauską.

Kitas mūsų sustojimas buvo Zarasuose. Pasivaikščiojome apžvalgos ratu. Šis unikalus ir analogų Lietuvoje neturintis statinys yra 17 metrų aukščio ir 34 metrų pločio, nuo jo atsiveria įspūdingas vaizdas į Zaraso ežerą bei miesto apylinkes. Gidė Sabina pasakojo, kad miestas prie Zaraso ežero įkurtas XV a. pabaigoje–XVI a. pradžioje. Tuo laiku per šią teritoriją ėjo vienas pagrindinių prekybos kelių iš centrinės Lietuvos į Rygą ir Pskovą. Manoma, kad senovėje didžiojoje Zaraso saloje buvo vienuolynas su mūrine bažnyčia. 1506-ieji – bažnyčios įsikūrimo metai – laikomi ir miesto gimtadieniu. 1835-iais pro Zarasus baigta tiesti Sankt Peterburgo–Daugpilio–Kauno–Varšuvos trakto atkarpa. 1836 metais čia lankęsis Rusijos imperijos caras Nikolajus I buvo taip sužavėtas nuostabaus miesto kraštovaizdžio, kad sumanė jį pervadinti savo sūnaus Aleksandro garbei. Kadangi imperijos sudėtyje jau buvo ne vienas Aleksandrovskas, Zarasai buvo pervadinti į Novoaleksandrovską ir taip vadinti iki 1918 metų.

Agluonos ežero pakrantė.

Agluonos ežero pakrantė.

Toliau kelias vedė iki Daugpilio, kur mus pasitiko šio miesto lietuvių kultūros draugijos „Rasa“ pirmininkė Romalda Žuka, kitos draugijos narės. Dovanas šeimininkams teikėme ne tik mes – klubo „Viltis“ atstovai, bet ir pedagogų veteranų klubo pirmininkė Danutė Gelūnienė, Utenos bočių pirmininkas Vladas Žilėnas, jo pavaduotoja Amelija Katinienė. Kadangi atstovavome ne tik Ukmergei, Utenai, bet ir Lietuvai, vilkėjome tautinius rūbus, turėjome lietuviškos atributikos. Visi dainavome lietuvių liaudies dainas, klausėme šeimininkų atliekamų kūrinių lietuviškai ir latviškai.

Išklausėme R. Žukos pasakojimą apie draugijos veiklą. Taip pat ji pakvietė ekskursijai po Daugpilį. Aplankėme šio miesto tvirtovę, Kultūros ir informacijos centre apžiūrėjome ekspoziciją. Vėliau pasiekėme Šventyklų kalvą, kurioje greta stovi keturių konfesijų maldos namai: Martyno Liuterio katedra, pastatyta 1893 metais, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Romos katalikų bažnyčia (1902 m.), Šventųjų kankinių Boriso ir Glebo stačiatikių soboras (1905 m.), ir Šv. Nikolajaus sentikių maldos namai (1908–1928 m.). Ekskursijos metu sužinojome, kad Daugpilis – daugiatautis miestas. Daugiausia ten yra rusų tautybės gyventojų (53 proc.), latvių – 19 proc., lenkų – 17 proc., o lietuvių – tik 1 proc. Mieste važinėja tramvajus. Daugpilyje susikerta 5 geležinkelio linijos.

Atsisveikinę su R. Žuka, pasukome Agluonos link. Gidė Sabina pasakojo, kad Agluonos bazilika pastatyta vėlyvojo baroko stiliumi. Čia saugoma didelė paveikslų, skulptūrų ir kitų meno vertybių kolekcija, kurioje yra ir žymus XVII amžiuje sukurtas šventas paveikslas „Agluonos Stebukladarė Dievo Motina“, kuris atidengiamas tik religinių švenčių metu ir tikinčiųjų laikomas stebuk-lingu. Manoma, kad jis turi gydomųjų galių. Rugpjūčio 15-ąją švenčiama Švenčiausios Mergelės Marijos Dangun Ėmimo šventė. Į ją suvažiuoja ne tik Latvijos tikintieji, bet atvyksta maldininkų ir iš Lietuvos, Lenkijos, kitų Europos valstybių. Pasigėrėjome bažnyčios išore, vidaus apdaila, sugiedojome „Marija, Marija“. Beje, bazilikos teritorijoje praėjusių metų rugsėjį buvo atidengtas paminklas Lietuvos karaliui Mindaugui ir karalienei Mortai su jų sūnumi Rukliu. Manoma, kad Mindaugas buvo nužudytas 1263 metais kartu su sūnumis Rukliu bei Rupeikiu ir palaidotas Agluonoje. Prie šio paminklo visi užtraukėme giesmę „Lietuva brangi“.

Paskutinis mūsų aplankytas objektas buvo Kristaus Karaliaus kalnas ir šalia esantis parkas, kuris yra kitoje Agluonos ežero pakrantėje, už 2 kilometrų nuo bazilikos. Gidė pasakojo, kad ši vietovė iki 2006 metų buvo apleista, pelkėta, be kelių, apaugusi medžiais bei krūmais. Šios vietovės žemės savininkas verslininkas Janis Stupans kartu su skulptoriumi Eriksu Delpersu bei landšafto dailininke Anita Kazaki suprojektavo ir sukūrė Kristaus Karaliaus kalną ir parką su daugybe skulptūrų ir skirtingų rūšių augalais. Šis parkas – padėka Dievui, Jėzui Kristui, tai sakralinė vieta, kurioje žmonės gali pasisemti dvasinių vertybių. Gidė kvietė apsikabinti kiekvieną medinį angelą ir pajusti iš jo sklindančią šilumą. Gaila, bet laikas skubino namo, todėl visko apžiūrėti nespėjome.

Grįždami į Ukmergę džiaugėmės prasmingai praleista diena, dalinomės įspūdžiais.

Gražinos Kolosovos, Janinos Badokienės nuotraukos

logo2

Palikite komentarą apie straipsnį