„Misija Sibiras 2016“ dalyviai prie savo pastatytų kryžių. „Misija Sibiras“ nuotrauka

„Prasminga laisvės kovotojų auka“, Kultūra

Lietuviai grįžo į Igarką: statė kryžius ir uždainavo

Labdaros ir paramos fondas „Jauniems“ nuo 2006 metų įgyvendina projektą „Misija Sibiras“ . Jo metu Lietuvos jaunimas vyksta į apleistas Sibiro vietoves susitikti su ten gyvenančiais lietuvių tremtiniais ir sutvarkyti apleistas kapavietes. Per dešimtmetį norą dalyvauti projekte išreiškė per 11 tūkstančių jaunų žmonių, organizuota 15 ekspedicijų, apie tai sukurti 9 dokumentiniai filmai.

Ne mažiau reikšmingas darbas projekto dalyvių laukia ir grįžus iš ekspedicijos. Jie vyksta į šalies miestus ir miestelius, lankosi mokyklose, bibliotekose, bendruomenių centruose ir rengia čia pilietiškumo ir istorijos pamokas – pasakoja, ką išvydo, dalijasi įspūdžiais, išgyvenimais, eksponuoja fotografijas. Kasmet organizuojama apie 180 projekto pristatymų. Tokia pilietiškumo pamoka vyko ir Ukmergės Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje. Susitikti su ukmergiškiais atvyko „Misija Sibiras 2016“ dalyvis Karolis Žemaitis, kuris su komanda šią vasarą misiją vykdė Rusijos Federacijoje, Igarkoje.

Lietuvos jaunimas yra pilietiškas

Į susitikimą Ukmergėje atvyko „Misija Sibiras 2016“ dalyvis K. Žemaitis.

Į susitikimą Ukmergėje atvyko „Misija
Sibiras 2016“ dalyvis K. Žemaitis.

Susitikime dalyvavo nemažai vyresnės kartos ukmergiškių, kuriems nereikia pasakoti, kur yra Igarka, kuo ši vietovė lietuviams išskirtinė. Vieni į šį už šiaurės poliarinio rato, prie Jenisiejaus upės, esantį miestą buvo ištremti, kiti – ten išvydo pasaulį, tretiems Igarka siejasi su tėvų ar senelių tragiška istorija…

Bandydamas atsakyti į klausimą, ko ir kodėl Lietuvos jaunimas kas vasarą važiuoja į tolimus kraštus, „Misija Sibiras“ dalyvis paaiškino, jog tremtinių takais keliaujama todėl, kad Lietuvos jaunimas yra pilietiškas. Pasak K. Žemaičio, netiesa, kad dabartinės kartos jauni žmonės tik gąsdina močiutes, gliaudo saulėgrąžas, nemato daugiau nei jo mobilusis telefonas ar kompiuteris.

„Prieš vienuolika metų Lietuvos jaunimas pasakė, kad jis yra pilietiškas, ir tai įrodo savo darbais. Jaunimo iniciatyva atsirado vienas didžiausių projektų ir pradėtos rengti ekspedicijos į Sibirą. Mums nereikia slėptis miškuose, mes negriauname sistemos. Mes kuriame Lietuvą tokią, kokia ji yra, nes kitokios mes nematėme ir net negalime įsivaizduoti. Mums, nepriklausomybės vaikams, laisvė yra absoliučiai natūrali gyvenimo forma. Važiuojame į Sibirą ne tik sutvarkyti kapinių ar sutikti tremtinius, važiuojame į Sibirą tam, kad grįžę čia galėtume susitikti ir įkvėpti jaunus žmones. Stengiamės ugdyti pilietinį sąmoningumą ir savo pavyzdžiu rodyti, kad meilė savo valstybei gali turėti pačias įvairiausias formas“, – pabrėžė vienas iš „Misija Sibiras 2016“ dalyvių.

K. Žemaitis mano, kad projektas jau seniai pranoko pirmuosius organizatorių, jaunų žmonių, lūkesčius. Dabar jis yra tapęs savotišku nacionaliniu reiškiniu. Apie projektą „Misija Sibiras“ kažką yra girdėję beveik visi.

Kur yra projekto sėkmės raktas, kodėl jaunimo iniciatyva visą dešimtmetį auga ir tobulėja? Projekto iniciatoriai teigia, kad kiekviena karta Lietuvoje daugiau nei du šimtmečius turi savo didįjį sukrėtimą, didįjį virsmą, kurį mitologizuodama perduoda kitai kartai. Mūsų tėvai ir seneliai išgyveno Antrojo pasaulinio karo, pokario kovų dramą, praėjusio amžiaus devintame dešimtmetyje mūsų tautiečiai kėlė trispalves roko maršuose, Baltijos kelyje ir stojo prie barikadų. Kiekviena karta turi savo istoriją, savo mitą, kurį perduoda savo vaikams.

Vienur – sporto šventė, kitur – karas

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, 1940–1953 m. laikotarpiu iš Lietuvos buvo ištremta 131 600 žmonių. 1948 m. gegužės 22-osios ankstų rytą įvykdytas didžiausias masinis Lietuvos gyventojų trėmimas, kurio metu panaudojus gyvulinius vagonus ištremta apie 40 tūkst. žmonių. Tarp jų – 10 897 vaikai iki 15 metų.

Pasak K. Žemaičio, 1948-ųjų pavasarį į Igarką ištremta 4–5 tūkstančiai mūsų tautiečių – paprastų, darbščių, mylinčių savo tėvynę žmonių. Tais pačiais metais Londone surengtos Olimpinės žaidynės.

„Dabar sunku įsivaizduoti, kad tai vyksta tuo pačiu metu. Vienur – pasaulinė sporto šventė, kitur – karas…“ – kalbėjo ekspedicijos dalyvis.

Viena tolimiausių lietuvių tremties vietų

150 kilometrų už šiaurės poliarinio rato, prie Jenisiejaus upės, esanti Igarka – santykinai jaunas miestas. Jis įkurtas 1929 metais iki tol negyvenamose teritorijose. Tai, kad vietovė ilgai buvo neapgyvendinta, lėmė labai atšiaurus poliarinis klimatas. Žiemos trukmė Igarkoje – devyni mėnesiai, o šaltis čia nukrenta net iki 60 laipsnių, nuolat pučia stiprūs vėjai, o žemę sukaustęs daugiametis įšalas.

Kaip pažymėjo K. Žemaitis, Krasnojarsko srities šiaurėje esanti Igarka – viena tolimiausių ir viena svarbiausių lietuvių tremties vietų. Skirtingais duomenimis, į Igarką buvo ištremta iki 10 tūkst. tautiečių.

Igarka – apmiręs miestas

Ukmergiškei Angelei Adamonienei likimas lėmė gimti tolimojoje Igarkoje.

Ukmergiškei Angelei Adamonienei
likimas lėmė gimti tolimojoje
Igarkoje.

Šių metų „Misija Sibiras“ ekspedicija – 16 iš 800 norinčiųjų atrinktų žmonių – iš Vilniaus tradiciškai išvyko liepos 17-ąją. Tądien minimas Dariaus ir Girėno skrydis per Atlantą bei švenčiama Pasaulio lietuvių vienybės diena.

Igarką, šiauriausią vietą, kurioje yra buvusi „Misija Sibiras“ komanda, lietuvaičiai pasiekė tik po tris dienas trukusios varginančios kelionės traukiniais ir lėktuvais.

„Nors vykome toli į šiaurę, mus pasitiko svilinantis karštis – dienomis buvo 30 laipsnių karščio. Igarka mums pasirodė apmiręs miestas – daugybė tuščių, apleistų pastatų, griuvėsių. Per 25 metus gyventojų čia sumažėjo net keturis kartus. Kadaise Igarka buvo klestintis miestas, čia gyveno apie 20 tūkstančių žmonių, o šiuo metu jų liko apie 3–4 tūkstančiai. Išvydome dulkančias, duobėtas gatves. Ten nėra parkų, žalumos…“ – pirmuosius savo įspūdžius pasakojo Karolis.

Miesto klestėjimo laikais dauguma gyventojų, taip pat ir tremtinių lietuvių, dirbo vienoje didžiausių Sovietų Sąjungos lentpjūvių ir gyveno aplink įkurtoje gyvenvietėje. Šiuo metu čia išlikę vos keli lietuvių tremtinių namai, kuriuose patys lietuviai jau nebegyvena.

Ir kaip ekspedicijos dalyviai nustebo, kai atsidūrę tokiame tolimame ir, atrodo, visų pamirštame krašte, jau pirmą vakarą išgirdo lietuvišką pasisveikinimą. Projekto komanda, išėjusi pasižvalgyti po miestą, sutiko lietuvę.

„Su mumis lietuviškai sveikinosi Olga. Jos šeimą ištrėmus iš Lietuvos, čia prabėgo jos vaikystė, čia gimė ir Olgos vaikai. Prieš dvidešimt metų ji grįžo į Lietuvą, įsikūrė Vilniuje, o vasarą į Igarką atvyko tik trumpam – pažiūrėti, kaip viskas atrodo dabar, aplankyti savo buvusius namus ir artimųjų kapus. Igarkoje įvyko netikėtas, bet labai jautrus ir emocingas susitikimas mums visiems“, – sakė ekspedicijos dalyvis.

K. Žemaitis teigė, kad tolimojoje Igarkoje komanda sulaukė didžiulio vietinių gyventojų dėmesio. Atvykėlių čia beveik nėra, žmonės iš Igarkos dažniausiai išvažiuoja. Kai šie sužinodavo lietuvaičių atvykimo tikslą – sulaukdavo ne vien didžiulės pagarbos: „Negalėjome net tikėtis tokio šilto svetingumo. Be vietinių pagalbos ir paramos atlikti užsibrėžtas užduotis būtų buvę gerokai sunkiau. Geriamasis vanduo, transportas ar šilti žodžiai – visa tai mums leido pasijusti kaip namuose…“

Į renginį Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje susirinko nemažai moksleivių.

Į renginį Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje susirinko nemažai
moksleivių.

Lietuvių kapinės Igarkoje – vienos didžiausių

Igarkoje iki šių dienų yra išlikusios vienos didžiausių lietuvių kapinės buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje. Jų plotas viršija hektarą. Vienose jų – net apie 500 kapaviečių.

„Mūsų ekspedicija šiemet buvo sėsli. Daugiausia savo laiko praleidome Igarkoje. Stovyklą įkūrėme netoliese kapinių esančiame beržyne. Gyvenimas miške padėjo efektyviai išnaudoti laiką darbams, įveikti gamtos iššūkius ir kartu dirbti kaip komandai. Patys nustebome, kaip per kelias dienas mums stovyklavietė ir pačios tremtinių kapinės tapo antraisiais namais, vieta, kurios niekada neužmiršime“, – pasakojo K. Žemaitis, pridūręs, jog poliarinė naktis leido ne tik džiaugtis paukščiais visą parą, bet ir pasikeičiant nuolat dirbti.

Ekspedicijos dalyvio teigimu, kapinių tvarkymo darbus iššūkiu pavertė kintantis klimatas. Tremties metais Igarkos žemės buvo sukaustytos amžinojo įšalo, o dabar, klimatui šylant, įšalas traukiasi, tad vietovė kartu su kapinėmis pelkėja. Būtent todėl dalyviams ir teko daug laiko darbuotis pelkėse.

Kai lietuvaičiai atvyko į kapines, jos buvo sunkiai įžengiamos. Iš pradžių buvo sunku suprasti, ar tikrai čia kapinės. Viskas buvo apaugę, apžėlę. Prireikė net kelių dienų, kol pavyko erdvę atlaisvinti: teko pjauti krūmynus, išvilkti išvirtusius bei apgenėti išsikerojusius medžius. Sutvarkius aplinką, laukė dar atsakingesnė užduotis – darbas su kryžiais, kurių dauguma 3–4 metrų aukščio, pagal lietuvišką tradiciją puošti saulutėmis. Komanda ne vien tiesino ir tvirtino senuosius kryžius, bet pastatė ir devynis naujus lietuviškai puoštus. Pasak K. Žemaičio, tai iš ekspedicijos dalyvių pareikalavo itin didelio tikslumo ir kruopštumo. Devyni maumediniai kryžiai buvo pagaminti ir papuošti pagal visas UNESCO saugomas lietuvių kryždirbystės tradicijas. Beje, mediena jiems į Igarką beveik du tūkstančius kilometrų buvo plukdyta iš Krasnojarsko.

„Taip pat tikrinome Igarkos kapinėse esančių kryžių būklę, kad nuspręstumėme, kuriems labiausiai reikalinga pagalba. Sutvirtinti visus ten esančius kryžius tiesiog fiziškai nebūtume suspėję. Darbo Igarkoje buvo daug, tik veikdami išvien galėjome pasiekti užsibrėžtų tikslų. Čia atvykome kaip šešiolika asmenybių, bet darbas mus pavertė viena didele komanda“, – pabrėžė „Misija Sibiras“ dalyvis.

Pasak jo, su šia komanda nebaugu būtų keliauti nors ir į pasaulio kraštą: „Per dvi savaites šiaurėje mes įrodėme, kad galime viską. Dėl savęs ir Lietuvos… Šiemet į Igarką vėl sugrįžo lietuviai. Dainuojantys ir visiems besišypsantys keistuoliai, apsigyvenę miško glūdumoje ir statę kryžius.“

Dainiaus VYTO nuotraukos

projekto logo

Palikite komentarą apie straipsnį