Šiame varganame būste glaudžiasi motina ir trys jos sūnūs.

Aktualijos, Naujausi

Taip gyvena žmonės…

Nuo Ukmergės iki Šlapių priemiesčio – ranka paduoti. Šiame nuo aplinkkelio matomame kaime tarp medžiais apaugusių sodybų išsiskiria viena, kurios aplūžusius ir bespalvius statinius iš visų pusių tarsi botagai raižo rudeniniai vėjai…

Iš tolo žvelgdamas į šiuos pastatėlius jų negali pavadinti namais. Todėl net neįtartum, jog čia gyvena žmonės. Tačiau tiesa kitokia. Šis be langų, be krosnies ir kiauru stogu bei sienomis statinys – vienintelė mamos ir trijų jos sūnų pastogė bei užuovėja. Čia jie kasdien visi susirenka, miega, valgo, žiūri televizorių ir laukia… Laukia, kad kažkas atvežtų maisto, kad pasirūpintų, kur jiems padėti galvą, kuo užsikloti, ką apsivilkti.

Atsikraustė iš III Antakalnio

Kai lankėmės Šlapių priemiestyje, varganame namelyje radome visą čia besiglaudžiančią šeimyną – 54 metų Dalią ir tris suaugusius jos sūnus. Vyriausiam Vytautui – 22-eji, Ovidijui – devyniolika, Antanui – aštuoniolika.

„Trijų mažiausių dabar čia nėra. Septyniolikos metų sūnus – pas savo seserį, o abu mažėliai – globos namuose. Vienam jų – šešiolika, kitam – penkiolika“, – apie gausią savo šeimą kalbėjo moteris.

Pasak Dalios, jie visi į Šlapių priemiestyje esantį namelį, kuris priklauso jos buvusiam sugyventiniui ir kelių vaikų tėvui, atsikraustė iš III Antakalnio kaimo.

Ten šeima turėjo socialinį būstą, tačiau jo neteko. Esą, buvo išmesti nepasiūlius kito gyvenamojo ploto.

„Ten neįmanoma buvo gyventi. Ypač – dėl kaimynų, nuo kurių labiausiai kentėjo vaikai. Mažėliui įsiūlydavo visokių nesąmonių, o po to liepdavo atnešti pinigų. Jei negaudavo, imdavo terorizuoti…“ – pasakojo Dalia.

Iš III Antakalnio kaimo išsikrausčiusi motina su vaikais laikinai buvo apsigyvenusi mieste, Kareivinių gatvėje. O prieš porą mėnesių savo menkutę mantą atsinešė į Šlapių priemiestį.

„Neturėjome kur eiti. Šiame name anksčiau mes visi gyvenome. Kai savivaldybė davė dviejų kambarių butą III Antakalnyje, jį palikome. Mums išsikraustant čia buvo ir langai, ir krosnis… Tačiau per dvejus metus viskas buvo išdaužyta. Čia, kaip į viešus namus, ėjo visi ir darė, ką norėjo…“ – žvelgdama į suniokotą būstą atsiduso moteris.

Jos žodžiais tariant, čia apsigyvenusi ji namelį kuopė, tvarkė visą aplinką: „Deja, mano darbo beveik nematyti…“

Dalia tikisi, kad ja ir jos vaikais bus pasirūpinta – šeimai nereikės žiemos šalčius kęsti vėjo kiaurai perpučiamame būste.

Dalia tikisi, kad ja ir jos vaikais bus pasirūpinta – šeimai nereikės
žiemos šalčius kęsti vėjo kiaurai perpučiamame būste.

Darbdaviams jie nereikalingi?

Mažakalbė Dalia nėra linkusi pirmą kartą sutiktam žmogui atlapoti širdį. Tačiau ir iš nedidelių užuominų nesunku suprasti, kad jos gyvenime šviesių spalvų nebuvo daug.

Į Ukmergę jos tėvų šeima atsikėlė iš Šiaulių, kai mūsų mieste gavo darbą. Dalia tuomet buvo penkerių. Užaugusi ištekėjo, susilaukė dukters ir dviejų sūnų. Panašu, kad tuomet jos gyvenimo kelias ir ėmė dardėti pakalnėn.

„Mano vyras miręs. Po to turėjau sugyventinį, auginome vaikus. Bet jis susirado jaunesnę ir mus paliko…“ – neslepia pašnekovė.

Taip pat ji prasitaria ir apie avariją – prieš pusketvirtų metų, patekusi po vilkiko ratais, Dalia savaitę praleido nugrimzdusi į komą. Pamažu išsikapstė, tačiau sveikata nesugrįžo.

„Norėčiau susirasti darbą, buvau nuėjusi į baldų įmonę, bet ten, vos pamatę mane, pasakė: kaip tu, tokia smulki, dirbsi? Tada ir išėjau…“ – vos girdimu balsu ištarė moteris.

Klausydamiesi mamos vyresnieji sūnūs paantrina, jog ir jų niekas darban nepriima. Kodėl? Gal kad nė vienas nėra deklaravęs gyvenamosios vietos…

Vienam iš vaikinų priklausytų neįgalumo pašalpa, bet jis jos negali gauti, nes nedeklaruota dabartinė gyvenamoji vieta.

„Čia mūsų niekas neregistruoja…“ – paaiškina aštuoniolikmetis.

Kol nebuvo čiužinių, vaikinai miegojo ant grindų.

Kol nebuvo čiužinių, vaikinai miegojo ant grindų.

Šelpia geri žmonės

Paklausti, ar juos čia kas nors lanko, vargano būsto gyventojai atsakyti neskuba.

„Mokytojas Strelčiūnas kasdien atvažiuoja. Jis dabar mums maisto parūpina, šiandien dujinę viryklę iš Ukmergės žadėjo atvežti. Ją geri žmonės dovanojo. Neseniai vienas vyras atvežė du čiužinius – iki tol berniukai miegojo ant grindų…“ – pamažu renka žodžius Dalia.

Paskui prasitaria, jog ištiesus ranką prašyti – ne jos būdui: „Laukiu, kol socialinė darbuotoja pasako, kur turiu eiti ir ką daryti“.

Moteris viliasi, kad bus išspręsta ir dabar aktualiausia šeimos problema – įstiklinti langai ir sumūryta krosnis. Galbūt – ir išvalytas šulinys, nes dabar juo naudotis negali, vandenį nešasi kone kilometrą iš vieno gero žmogaus šulinio.

Dalia neslepia, kad viralo jos namuose būna tada, kai sūnūs kieme užkuria iš plytgalių sukrautą ugniakurą.

„Mes dar nepusryčiavome. Aš atsikėlusi priskutau dubenį bulvių, berniukai kurs krosnį ir tada jas lauke keps“, – vidurdienį sakė motina.

Šeima dažniausiai maitinasi bulvėmis.

Šeima dažniausiai maitinasi bulvėmis.

„Priimame pabėgėlius, o savi nerūpi…“

Dalią ir jos vaikus labai gerai pažįsta, jų visas problemas lyg ant delno žino buvęs Specialiosios mokyklos mokytojas Alfonsas Strelčiūnas. Kaip jis pats prasitaria, tai vieni iš nemažo būrio jo globotinių.

„Kai jiems labai blogai, žino, jog gali kreiptis į mane. Jie bet kada gali ateiti į mano namus ir sulauks užuovėjos. Buvę mokiniai mane prisimena ir praėjus dešimčiai ar dar daugiau metų“, – prisipažino A. Strelčiūnas.

Ilgametis pedagogas apgailestauja, kad buvę jo auklėtiniai labai dažnai dabartinės visuomenės lieka nesuprasti, atstumti. Tačiau labiausiai jam pikta, jog taip neretai elgiasi ir valdžios žmonės.

„Mes laukiame pabėgėlių, priimame juos, žadame įvairias privilegijas, o savus žmones, kurie dėl savo negalios ir kitoniškumo daugelio lieka nesuprasti, pamirštame, netgi atstumiame, jų šalinamės. Niekas man neįrodys, jog jie nenusipelnė tokios pat pagarbos, dėmesio. Jie juk nėra kalti, kad kažkuriuo požiūriu gamta jiems kažko pagailėjo. Jie – mūsų visuomenės dalis, ja visi ir privalome rūpintis…“ – savo nuostatų neslepia A. Strelčiūnas.

Kai Dalia su sūnumis apsigyveno Šlapių priemiestyje, jis kone kiekvieną dieną aplanko šeimą. Dažniausiai – ne tuščiomis.

„Džiaugiuosi, kad yra gerų žmonių. Jie pasidalina su manimi – aš dalinuosi su tais, kuriems tokios pagalbos reikia labiausiai“, – apie savo globotinius kalba pedagogas.

Apleistas pastatas vargiai primena namus...

Apleistas pastatas vargiai primena namus…

Valdžiai – didžiausias galvos skausmas

Nors Dalia apie tai nutylėjo, dabartinis jos šeimos būstas gana dažnai lankomas. Šiek tiek daugiau nei prieš savaitę čia buvo atvykęs rajono savivaldybės administracijos direktorius Stasys Jackūnas. Daugelį metų moterį ir jos vaikus pažįstantis ir visas jų bėdas žinantis savivaldybės vadovas įsitikinęs, kad šiuo atveju kaltų ieškoti toli nereikia.

„Šeimai buvo skirtas socialinis būstas III Antakalnio kaime. Prieš jiems įsikeliant, Butų ūkio įmonė dviejų kambarių butą suremontavo – įdėjo plastikinius langus, sutvarkė grindis, ištapetavo sienas. Buvo pasirūpinta, kad šeima turėtų baldus, būtiniausius buities reikmenis. Neilgai trukus butas tapo panašus į landynę. Buvo išdaužyti langai, sukapotos durys, nuplėšti tapetai. Visa tai yra užfiksuota nuotraukose…“ – konstatavo direktorius.

Valgis verdamas ant priešais duris sukrauto ugniakuro.

Valgis verdamas ant priešais
duris sukrauto ugniakuro.

Jo manymu, dėl viso to dalis atsakomybės vis tik tenka motinai – ji privalo pasirūpinti, kad suaugę sūnūs neniokotų namų.

S. Jackūnas patikino, jog nepaisant to, Dalios šeima nėra pamiršta. Jiems žvalgomasi atokesnėje vietoje esančio būsto.

Rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos ir socialinės paramos skyriaus vedėja Asta Leonavičienė įsitikinusi, kad kritika valdžiai, neva likimo valiai palikusiai šeimą, nepagrįsta: „Buvo pasirūpinta trimis nepilnamečiais vaikais. Įdėta daug pastangų, ir jie dabar auga saugiai…“

Vedėja neslepia, kad šeima, kuriai savarankiškai tvarkytis sudėtinga dėl socialinių įgūdžių stokos – didžiulis rajono valdžios skausmas. Tačiau ji nepamiršta…

„Sušalti jiems tikrai neleisime…“ – pokalbio metu ne kartą ištarė savivaldybės administracijos direktorius S. Jackūnas.

AUTORĖS nuotraukos

Palikite komentarą apie straipsnį

  • rulita :
    nors as ju nepazistu bet cia yra ir didele valdzios kalte reiketu istatymo kad priverstinai idarbintu padirbu pamate kad stengiasi suteikt gyvenama plota suniokojo tegul mokais savokisenes o dabar viskam laisve noriu mokaus noriu ne noriu dirbu noriu ne ir nereikia vaikais dangstytis tik retas sugeba nekartoti tevu klaidu bet tevu atsakomybe turi buti be kontroles niekada tvarkos nebus
  • Anonimas :
    Veltėdžiai. Net nėr ko ginti jų.
  • kaimynas :
    straipsnis tiesiog vos ne kvietimas duokit jiems padekit jie laukia kas kada ka atnes.visi jauni omotina net apsileidus raso pavalgysim kada berniukai lauza užkurs prie pat namo tegu eina dirbti o ne dejuoti ir laukti. o mokytojui strelciunui patarciau ne vaikscioti kas dien ir nešti maista ar taip ka nors bet padeti kitaip tiesiog mokyti versti gyventi neveltedžiauti
  • teisingoji :
    Tokie jauni vyrai ,Matosi ,kad tingi dirbti ..Priprato gauti tai ir nesistengia ...
  • fhb :
    :D
  • tomas :
    kas per benkartai
  • tomas :
    pijuoku gauja tik dalios gaila nabage.Socialinis bustas buvo suteiktas izdauze langus pijokai
  • Nnn :
    Labai jau graziai siam staipsi apie juos parasyta:) kiek skaiciau komentaruose daugiau tiesos nei paciam straipsy...visa gyvenim gere,vagiliavo ir t.t. graudu,kad yra tokiu zmoniu kurie laukia kol viskas bus padeta ant padekliuko ar atnesta i namus...suauge vyrai,rankas ir kojas turi,dirbkit o ne laukit kol kazkas kazka paaukos!
  • antanas :
    teko susidurti su šia seima motina meluoja kad vyras dirba remontuoja šiuolaikiškai butus ir nuolatos išvažiaves nesuprantu kaip jiems padeda žmones jei suauge vaikai tik vagia ir laukia kas ka atnes. gerai kad paviešinot tuos veltėdžius o motina tai daug tikrai meluoja piršdama gera noumone apie savo šeima
  • CIRKAS :
    Juokinga skaityt tokius straipsnius...:)) puikiai žinau šiuos asmenis. Kasdien eidavo pėsčiomis į Ukmergę tuščiomis ir grįždavo pilnais glėbiais apsivogę. Juk normalu. Savo mamą vadina "gražiausiais" žodžiais, ausys linksta, nesuvokiamas dalykas. Aiškiai pasakyta, jog buvo suteiktas būstas. Reikėjo saugot ir gyvent, o ne, kaip laukiniams daužyt viską. Kaip taip nesikabint į gyvenimą patiems ir laukt pašalpų, pagalbos, išmaldos? Juk ne visiems lengva pradėt savo gyvenimą iš nieko, bet kažkaip gyvenam, turim, pradedam ne tik nuo nulio, bet ir nuo minuso. Nieks būsto raktų į rankas neįbruka, nieks kiekvieną mėnesį pinigėlių nesumoką už sėdėjimą niekur.:) jei šitie "žmonės" net negeba susitvarkyti tų pašalpų. CIRKAS.
  • Anonimas :
    Jus zinot tik viena sios situacijos puse , mama tikrai labai gera moteris ir labai stengiasi kabintis i gyvenima , jai labai sunku buvo vienai tuos vaikus isaukleti kai vaikai matydavo girtaujanti teva ir patevi .... kai vaikai matydavo smutra ir jokios pagarbos . Lengviausia yra iskart nuteisti zmones ....
  • perlita :
    sveiki nieko neserga tie vaikiniukai turbut tai ko jie tingi eiti dirbti man tik mamos gaila kad tokius reike islaikitias ju vietoje eiciau darbo ieskoti
  • As :
    Tie sunus - pijokai didziausi. Ne viena karta maciau su buteliais ir diena ir nakti eina skersi. O dar selpia zmones.. Jusu visi suselpti pinigai alkoholiui!
  • silvijus :
    Kiek zinau is asmeninio gyvenimo visi jie geriantis baisus zmones teko bendrauti vagia kur tik nueina
  • Skaitytoja :
    Na kaip pasakyti bumerangas atsisuka... padedantys žmonės irgi turi kantrybės ribas - kiek galima padėti, va tokie ir laukia tik padėjimo ant lekštutės. Bernai - kumeliai, ūkininkams visada darbininkų reikia, motina lai daržiukus paravi kažkam ir panašiai, kaimuose tų darbų pilna, o ir patys ką negali susiręsti kokios būdelės, užsiauginti vieną kitą vištą - baikit bajerius tinginiai ir viskas. Žmonės be rankų, be koju ir tie kabinasi kažkaip, pažiūrekit į bobulytes kaimuose, sunkiai juda bet juda, o čia??? Vadinasi jie taip nori gyventi.
  • Anonimas :
    Visada visi teisia bet niekas nepsgalvoja kad kaskada atsisuka bumerangas du kartus.geriau padeti nei kad teisti
    • Jura :
      Bet juk buvo padeta
      • Anonimas :
        visi klysta
  • . :
    Daznai tekdavo vaziuoti dviraciu pro sia vieta. Vaikai laukiniai, ne karta vijosi su pagaliais ir aciu dievui nei vienas akmuo nepataike man i galva. Aisku gali eit dirbt, o ne laukt kol kas suselps, bet nemanau, kad smegeneliu ten pas juos tiek yra, tokiem net griovi kast nelabai galima leist.
    • pakeliui :
      Man ir tekdavo pravaziuoti siuos namus. Tai issokdavo vaikai palei automobili, tai akmenim metydavosi...
  • a.n :
    Va va teisingai jau nebevaikai mazi.gali eit dirpt ir padet mamai ir namus nors kiek gerinti o ne tai kad ai gal kas pades.gal ten pas juos su darbais sunku bet gali i miesta vazuot eit kur isidarbint.ir bandyt tartis gal kas gales veziot i darba.arba prie statybu buna ir savaitem kiti negrista namo dirba uzdirba grista ir stengesi tvarkitis.na tegu nesupiksta zmones bet matosi kad ir isgert mekstantis ne tik vyrukai bet ir mama
  • Nestebuklas :
    Na jei jau karta buvo suteiktas socialinis bustas ir jo nesaugojo tai manot dabar kas pasikeis?? Nenustepciau kad ir alkoholio megsta pavartot, ir taip naudojasi zmoniu gerumu. Gaila man tokiu zmoniu, vaikinai tikrai gali susirast darba, kad ir pas koki ukininka,ten juk nepraso deklaruotos gyvenamos vietos, o jie tik laukia kad kas i namus atnestu gerybiu.
  • ..... :
    Na jei jau karta buvo suteiktas socialinis bustas ir jo nesaugojo tai manot dabar kas pasikeis?? Nenustepciau kad ir alkoholio megsta pavartot, ir taip naudojasi zmoniu gerumu. Gaila man tokiu zmoniu, vaikinai tikrai gali susirast darba, kad ir pas koki ukininka,ten juk nepraso deklaruotos gyvenamos vietos, o jie tik laukia kad kas i namus atnestu gerybiu.
  • as :
    gaila tik mamos.sveiki vyrai gali eiti dibti.noro tik reik.lengviausia lauti kol kas ka duos