Pasak I. Germanienės, kiekvienas priglaustas gyvūnas turi savo liūdną istoriją.

Aktualijos, Naujausi

Gyvūnų globėjus glumina žmonių beširdiškumas

Viešoji įstaiga „Klajūnas“, užsiimanti beglobių gyvūnų priežiūra, kasdien susiduria su naujais iššūkiais. Artėjant rudeniui Gyvūnų globos namų savanoriai vis dažniau sulaukia pranešimų apie šeimininkų paliktus, pasenusius ir todėl nereikalingais tapusius, o neretai ir suluošintus keturkojus. Žmonių beširdiškumo pavyzdžiai paskatino VšĮ „Klajūnas“ vadovę Ilmą Germanienę kreiptis į „Gimtosios žemės“ redakciją ir papasakoti skaudžias istorijas.

Šunelio išgelbėti nepavyko

„Ypač mus sukrėtė neseniai nugaišusio šunelio, kurį savanoriai buvo pavadinę Vaitu, likimas, – prisiminė I. Germanienė. – Apie vadinamajame Gėlių mikrorajone, pievoje tarp dviejų gyvenamųjų namų, gulintį leisgyvį gyvūną „Klajūnui“ pranešė jį vėlų vakarą pastebėjusi moteris. Maždaug 8 metų, nedidelį šunelį ten matė ir kiti gyventojai, tačiau visi abejingai praeidavo. Kai nuvažiavome į nurodytą vietą, gyvūnas net necypė, tiesiog gulėjo, o iš jo akių riedėjo ašaros. Nemažai esu mačiusi ligotų, kenčiančių gyvūnų, tačiau ašarojantį šunį išvydau antrą kartą. Kartu su šiuo gyvūnu verkė net mūsų savanoriai vyrai, atvykę jo paimti. Ant keturkojo kaklo buvo užveržta sumazgyta virvė, o pakaklėje nežinia kokiu tikslu pakabinta didžiulė vinis.“

Vaitą gyvūnų globėjai nedelsdami nuvežė į Jonavoje veikiančią veterinarinę kliniką. Ilgai saulėkaitoje gulėjęs gyvūnas buvo dehidratavęs. Be to, jo virškinimo trakte aptiktas nemažas svetimkūnis, kuris jam trukdė net kvėpuoti. I. Germanienės įsitikinimu, pats šuo akmens negalėjo praryti. Vargšelį teko skubiai operuoti. „Nors mes ir veterinarijos gydytojai padarėme viską, ką galėjome, Vaito išgelbėti nepavyko. Po savaitės jo būklė pablogėjo, buvo diagnozuotas galvos auglys, todėl su juo teko atsisveikinti…“ – apgailestavo pašnekovė, kaltindama žiaurumu ir abejingumu buvusius šuns šeimininkus, kurių taip ir nepavyko surasti.

Aklas šuo buvo išsekęs

Dar viena ne mažiau graudi yra Semu pavadinto, visiškai aklo šuns istorija. Jis rugpjūčio pabaigoje nežinia iš kur atsirado Vidiškių miestelyje. Gyvūnas, kuriam galėtų būti 14-15 metų, ilgai klaidžiojo, pasikliaudamas tik savo uosle ir klausa, badavo.

Aklas šuo šeimininkams tapo nereikalingu.

Aklas šuo šeimininkams tapo nereikalingu.

„Kai radome jį prie bažnyčios, buvo toks išsekęs, kad nepastovėjo ant kojų, – kalbėjo I. Germanienė. – Ir jį gabenome į Jonavą pas veterinarijos gydytojus. Jie gyvūnui pašalino dantis, nes buvo išsivystęs uždegimas. Kitokio gydymo neprireikė, nes šuo buvo sveikas. Jam dabar reikalinga tik priežiūra, specialus, senam gyvūnui skirtas pašaras. Labai norėtųsi, kad atsirastų žmogus, galintis suteikti Semui orią senatvę. Šuneliui reikia ramaus kampelio ir mylinčio šeimininko. Nors gyvūnas ir nemato, bet glaudžiasi prie jį globojančių savanorių, nori bendrauti.“

VšĮ „Klajūnas“ vadovė sakėsi nesuprantanti, kaip galima keliolika metų auginti gyvūną, o jam pasenus, išmesti kaip nereikalingą daiktą. Gyvūnų mylėtojų nuomone, taip gali elgtis tik visiški beširdžiai. Juk šuo prisiriša prie žmogaus ir, skirtingai nei katės, nesugeba vienas išgyventi.

Gyvūną augino tvarto aptvare

I. Germanienė prisiminė ir neseniai „Klajūno“ globon patekusį Hadą. Taip jis buvo pavadintas, nes gyveno baisiomis sąlygomis.

Gyvūnų mylėtojams buvo pranešta, kad vienoje iš seniūnijų yra pasiutęs, agresyvus šuo, su kuriuo šeimininkai nesusitvarko. Šuns „paėmime“ dalyvavo seniūnijos darbuotojai, policija, ir visi liko priblokšti.

„Įsivaizduokite tamsų tvartą, o jo kampe – maždaug kvadratinio metro gardą, tiksliau – iš lentų sukaltą aptvarą. Jame, nematydamas dienos šviesos, ir gyveno vilkšunio dydžio šuo. Kai mes atvažiavome, jokio indo nei su vandeniu, nei su pašaru patalpoje nebuvo. Išvestas į lauką, gyvūnas išsigando vėjo šnaresio, gūžėsi nuo saulės spindulių. Keturkojo kailis vietomis buvo išplikęs nuo daugybės parazitų, nusėtas žaizdų“, – su širdgėla pasakojo įstaigos vadovė.

Pirminė gyvūno apžiūra pas veterinarus nenudžiugino. Paaiškėjo, kad šuo jaunas, bet jam reikalingas ilgas ir kantrus gydymas. Keturkojui pirmiausia buvo paskirti raminamieji vaistai, nes dėl baisių gyvenimo sąlygų jis pats save žalojo, kandžiojo, taip išliedamas neviltį ir bejėgiškumą. Deja, ir su Hadu teko atsisveikinti…

„Mes reikalausime, kad už žiaurų elgesį su gyvūnu šeimininkui būtų keliama baudžiamoji byla, – tęsė I. Germanienė. – Norėtume, kad teismas, skirdamas bausmę, visam laikui uždraustų šiam asmeniui turėti gyvūną.“

Seni keturkojai žmonių nedomina

VšĮ „Klajūnas“ vadovė pripažino, jog jaunam gyvūnui surasti namus nėra labai sudėtinga, o štai senų, paliegusių keturkojų niekas nenori laikyti. Dauguma pageidauja jauno, mažo šunelio ir tik retas ryžtasi į namus parsivesti vyresnį nei 5 metų arba dar senesnį. Pašnekovės nuomone, žmonės ne visada supranta, jog kartais geriau įsigyti jau paaugusį, socializuotą gyvūną, kuris nedrasko baldų, naudojasi kraiko dėžute, gražiai elgiasi. O jauną keturkojį reikia daug ko mokyti, skirti jam laiko, kasdien su juo užsiiminėti.

Kaip pasakojo I. Germanienė, pasitaiko, kai šuns žmonės ieško tik dėl to, kad jis loja ir saugo nuo vagių. Tokiems ji pataria geriau nusipirkti skambutį arba pasirūpinti signalizacija.

karmaAbejingai praeidavo pro šalį

Gyvūnų mylėtojai neseniai priglaudė ir seną, beveik be dantų katę: „Ji gyveno prie vieno iš Draugystės gatvės daugiabučių. Katytę žmonės pašerdavo, o kai ji ėmė lauktis mažylių, viena gyventoja susisiekė su mumis, prašydama gyvūną kur nors priglausti. Aišku, mes atvažiavome, katę pasiėmėme. Bet šioje istorijoje pikčiausia, kad gyvūną kažkas išmetė, o vėliau daug kas šėrė, bet nė vienas nepasirūpino jos sterilizacija. Atseit tai – ne jų reikalas.“

Minėtąją katytę, kuri atsivedė tris mielus kačiukus, priglaudę savanoriai pavadino Karma, tikėdami, kad vieną dieną ja atsikratę šeimininkai sulauks reikiamo atpildo.

Pašnekovė prisiminė ir dar vieną žmonių abejingumo atvejį. Elektroniniu paštu laišką atsiuntusi moteris piktinosi, kad niekas pagalbos nesuteikia keletą dienų vienoje iš Jaunimo gatvės daugiabučių namų laiptinių merdinčiai mažai katytei.

Katytei buvo sutrupinti kojyčių kauliukai.

Katytei buvo sutrupinti kojyčių
kauliukai.

„Ne kasdien peržiūriu elektroninį paštą, todėl pranešimą perskaičiau po kelių dienų. Per tą laiką buvo atsiųstas ir dar vienas laiškas, kuriame gyventoja mumis labai piktinosi. Aišku, sužeistą katytę pasiėmėme. Jai nustatyti abiejų priekinių kojyčių blauzdos lūžiai, tiksliau, buvo sutrupinti abu kauliukai. Tačiau šioje situacijoje mus glumino tai, jog šio namo gyventojai 4–5 dienas abejingai praeidavo pro kenčiantį gyvūną ir nė vienas jo nenuvežė į veterinarijos gydyklą. Tiesa, vandens ir ėdalo atnešdavo, bet niekas nepanoro pasirūpinti keturkoje, sumokėti už jos gydymą. Laukti iš kitų pagalbos ir lieti įtūžį – labai lengva. O juk šią katytę kažkas sužalojo ir išmetė…“

Reikalauja ir piktinasi

Anot I. Germanienės, VšĮ „Klajūnas“ neturi galimybių priglausti visų gyvūnų. Dabar daugėja atvejų, kai šeimininkai, panorę atsikratyti savo augintiniu, skambina telefonu ir reikalauja jį paimti. „O kai žmonės sulaukia neigiamo atsakymo, pasipila keiksmai, grasinimai. Neva mes privalome, mums už tai mokami pinigai ir panašiai“, – atviravo vadovė.

Ji pabrėžė, kad gyvūnų globos įstaigos neremia jokie Europos Sąjungos fondai, neišlaiko savivaldybė, o savanoriai negauna atlyginimo: „Viską darome savo jėgomis, savo lėšomis. Vieninteliai mūsų rėmėjai – geros valios žmonės, kurie aukoja gyvūnų gydymui, priežiūrai ir maistui.“

I. Germanienė taip pat priminė, jog Gyvūnų globos namais pavadinta įstaiga iki šiol neturi savų patalpų. Visi globotiniai glaudžiasi pas savanorius, gerus žmones.

Bimas išmestas iš pravažiuojančios mašinos.

Bimas išmestas iš pravažiuojančios
mašinos.

„Mes neturime galimybės paimti šeimininkui atsibodusią katę ar šunį, neprivalome jų gydyti, sterilizuoti, kastruoti. Kiekvieno, turinčio augintinį, pareiga – pačiam pasirūpinti savo keturkoju. „Klajūnas“ – beglobių gyvūnų namai ir mes pirmiausia pastogę teikiame likusiems be šeimininkų, valkataujantiems, alkaniems, ligotiems. Juos gydome ir ieškome naujų namų. Jei katė atsivedė kačiukų, kalė – šuniukų, parašykite mums ir mes išplatinsime skelbimus, paieškosime mažyliams šeimininkų“.

Anot. I. Germanienės, pasitaiko, kai gyvūną auginę senoliai miršta, o artimieji negali paimti augintinio. Tokiu atveju „Klajūnas“ tikrai nenusigręžia ir keturkojį priglaudžia.

„Būna ir tokių situacijų, kai mums atsisakius paimti gyvūną iš šeimininko, jis augintinį atveda į veterinarijos kliniką ir palieka. Kabinete ant stalo numeta 5 eurus – užmokestį už užmigdymą, ir neatsigręždamas išeina. Tuomet, jei paliktas gyvūnas būna visiškai sveikas, veterinarijos gydytojai skambina mums. Taip nuo mirties esame išgelbėję ne vieną pasmerktąjį“, – skaudžia patirtimi dalijosi pašnekovė.

Dėkingi pagalbininkams

I. Germanienė su padėka kalbėjo apie „Klajūno“ globotiniams veterinarines paslaugas talkinančias klinikas – Ukmergėje veikiančią UAB „Ukvaista“ ir Jonavoje esančią UAB „VetPet Lt“. Jų specialistai visada pasirengę padėti, pagelbėti sergantiems gyvūnams.

„Tai didžiausi mūsų pagalbininkai. Dažnai veterinarijos gydytojams liekame skolingi už keturkojų apžiūrą, operacijas, gydymą. Tuomet tenka kreiptis pagalbos į geros valios žmones. Ačiū jiems už paramą. Pinigėlių aukoja ir patys savanoriai, kurių šiuo metu komandoje yra net 24. Jie visi – geriausi mano draugai ir bendraminčiai, kuriems galiu skambinti bet kuriuo paros metu, kreiptis su bet kokia problema“, – kalbėjo I. Germanienė.

VšĮ „Klajūnas“ dėkinga ir Ukmergės miesto seniūnijai, o ypač seniūnei Zitai Pečiulienei. „Tai žmogus, kuriam mes rūpime“, – su džiaugsmu sakė įstaigos vadovė. Geru žodžiu ji apibūdino ir seniūnijoje gyvūnų gaudytoju dirbantį Ringoldą Matijošių. Pasak I. Germanienės, pas šį darbuotoją dažniausiai nukreipiami visi, kas praneša apie valkataujantį benamį gyvūną.

Tarp svarbiausių pagalbininkų gyvūnų globėjai minėjo ir „Rimi“ prekybos centro parduotuvės Ukmergėje administraciją: „Tai – mūsų maitintojai, kurie jau ne vieną kartą gyvūnams parūpino ėdalo. Iš savo lėšų net žaislų ir kitų būtiniausių prekių mums nuperka. Esame jiems labai dėkingi“.

Šiuo metu, kaip prisipažino I. Germanienė, labiausiai reikia kokybiško, šlapio pašaro seniems, dantų neturintiems, ilgai badavusiems „Klajūno“ globotiniams. Taip pat įstaiga turi skolų už veterinarines paslaugas, todėl laukia bet kokios pavienių gyventojų bei įmonių, įstaigų paramos, už kurią iš anksto nuoširdžiai dėkoja.

Baigdama viešosios įstaigos vadovė dar kartą pabėdojo dėl ypač aktualios problemos: „Gyvūnų vis daugėja, o savų patalpų neturime. Kadangi savanorių, kitų gyvūnų globėjų kiemai ir namai jau užpildyti, todėl prašome žmonių pagalbos. Gal kas nors savo sodyboje, laisvame žemės plotelyje, kiemo gale leistų pastatyti būdelę dar vienam nelaimėliui, taip išgelbėdamas jam gyvybę. Mes pasirūpinsime viskuo – keturkojui reikalingu ėdalu, gydymu, ieškosime jam pastovių namų. Mums tik reikia laikino prieglobsčio…“

Palikite komentarą apie straipsnį

  • Jadzės drauge :
    Anonimas,tikriausiai, ir bus pati Germaniene. Buvom toje prieglaudoj. Vasarą gal,bet ziemą gyvūneliai šąla.Patalpos nešildomos,viduje keli mazi,sergantys katukai. Šuneliai lauke prie būdų braido purve. Savi šunys lovoj,po antklode suguldyti? . Feisbuke mielos nuotraukos, jausmingi žodziai. Netikiu tokiais žmonemis. Labai jau saldžiai saldi. Slidi. Abejoju,kad šiai moteriai rūpi benamiukai. Verslas.Papildomos pajamos. Jei klystu..atsiprašau.
  • jadze :
    reikia, kad FNTT pasidometu sia prieglauda, o tai labai negraziu dalykeliu dedasi su suaukotais pinigeliais...
    • Anonimas :
      Tu tikra jadze,baisiau loji už benami gyvūnėlį.