Asociatyvinė nuotrauka. pixabay.com nuotr.

Jaunimas

Keliaudami Lietuvos upėmis tyrė jų švarumą

Jorūnė VYŠNIAUSKYTĖ-RIMKIENĖ

Ką tik baigėsi unikalus jūrų skautų žygis „Šventoji–Baltija“, trukęs dvylika dienų. 300 km – tiek iš Ukmergės iki Rusnės valtimis nuplaukė Lietuvos skautijos Kauno, Ukmergės ir Vilniaus jūrų skautai. Laivų įgula – tarptautinė, su lietuviais jūrų skautais kartu plaukė ir „Erasmus“ projekto savanoriai iš Ukrainos, Rumunijos bei Italijos.

Liepos 16 dieną plaukimas startavo Šventosios upėje ties Ukmerge, vėliau pasiekę Nerį, žygeiviai plaukė link Kauno. Po dviejų dienų Kaune irkluotojai persėdo į dešimtvietes irklines valtis, vadinamas ,,Žalčiais“.

Plaukimą puošė trivietė burvaltė ,,Laumė“, kurią 2015 metais ukmergiškio jūrų skauto Jono Dragūno ir buriavimo entuziasto Virgilijaus Apanavičiaus įkvėpti ir vadovaujami per septynis mėnesius savo rankomis pasistatė Ukmergės jūrų skautai. Kaune papildytas sąstatas tęsė savo žygį Nemunu.

Kelionės tikslas – laivais pasiekti Rusnę, jau įgyvendintas. Plaukimą Lietuvos upėmis vainikavo tradicinis LS jūrų skautų dalyvavimas Klaipėdos jūros šventės regatos rungtynėse ir renginiuose.

Jūrų skautų atradimai – užterštos šalies upės. Plaukimo metu buvo vykdomas tarptautinis ekologinis projektas, kurio metu imti Šventosios, Neries ir Nemuno paviršinio vandens mėginiai užterštumui nustatyti. Žygio metu tirti vandens nitratų, nitritų, fosfatų ir amonio rodikliai. Šiuo metu jūrų skautai jau turi ką pasakyti žmonėms, gyvenantiems prie šių šalies pagrindinių arterijų.

Tyrėjai nustatė, kad Šventosios upėje fosfatų norma viršyta – 0,22 (mg/l) (fosfatai – tai medžiagos, susidarančios dėl buityje naudojamų ploviklių ir kitų cheminių valymo priemonių). Galima pasidžiaugti, kad Šventoji prieš įtekėdama į Nerį labai švari – fosfatų kiekis 0 (mg/l), nitratų 0 (mg/l), amonio – 0,04 (mg/l).

Didžiąsias upes skautai tyrė prie didesnių įmonių ir vertino valymo įrenginių poveikį. Duomenys rodo, kad vandens švara ties Nerimi prieš „Achemą“ ir už jos stipriai skiriasi. Jaunieji ekologai įvertino, jog Neris prieš Jonavą yra žymiai švaresnė (fosfatų kiekis 0,04 mg/l) nei iškart už „Achemos“ (fosfatų kiekis 0,31 mg/l).

Įdomių atradimų žygio metu rasta ir keliaujant žemyn Nerimi ties Kaunu. Prie Kleboniškio gyvenvietės nustatyti aukšti amonio rodikliai 0,44 (mg/l). Išvertus į paprastą kalbą, šioje Neries vietoje padidėjęs srutų kiekis. Tiriant upių tėvą – Nemuną, skautams teko nusivilti, nes Kaune už valymo įrenginių vanduo išlieka stipriai užterštas – dėl buityje naudojamų cheminių medžiagų užterštumas viršija leidžiamas normas.

Atplaukę į Jurbarką žygeiviai nustatė, kad Nemuno užterštumas buityje naudojamomis cheminėmis medžiagomis nemažėja, bet auga (fosfatai 0,43 (mg/l). Jaunieji tyrėjai įvertino, kad amonio kiekis Nemune didžiausias ties Rusne 0,94 (mg/l), o fosfatais labiausiai užterštas ties Uostadvariu (2,5 (mg/l).

Komentuodama gautus vandens tyrimo duomenis, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) aplinkotyros katedros mokslininkė dr. Giedrė Kacienė nurodė, kad tirti azoto ir fosforo junginiai yra biogeninės medžiagos, būtinos augalų ir dumblių augimui; be jų neegzistuotų nei sausumos, nei vandens ekosistemos. Tačiau, anot mokslininkės, „azoto ir ypač fosfatų perteklius sukelia spartų dumblių populiacijos augimą, „vandens žydėjimą“. „Šių medžiagų šaltinis yra nuotekos, gausiai tręšiami žemės ūkio pasėliai. Iš gautų duomenų matyti, kad kai kuriose vietose – ties gyvenvietėmis, miestais, įmonėmis, Lietuvos upių būklė nėra ideali“, – teigia VDU mokslininkė.

Anot G. Kacienės, „gali būti, kad žemiau nedidelių gyvenviečių upių vandenį vis dar teršia patys gyventojai, nelegaliai išleidžiantys buitines nuotekas į upeliukus ar drenažinius įrenginius, „praturtindami“ upių vandenį amoniu bei skalbimo priemonėse esančiais fosfatais. Pastarieji pasišalina sunkiau nei azoto junginiai net ir moderniuose valymo įrenginiuose, greičiausiai todėl ir buvo nustatyta normas viršijanti jų koncentracija ties Kaunu“. Kita vertus, anot VDU mokslininkės, reikėtų pasidžiaugti, kad upės nėra tiek užterštos ir natūraliai apsivalo. Tai rodo Šventosios pavyzdys – nors upėje buvo viršyta fosfatų koncentracija, tačiau jos žiotyse vanduo jau visiškai švarus.

Kalbant apie vandens tyrimą norisi pažymėti, kad ši iniciatyva kilo iš pačių LS jūrų skautų ir tyrimą vykdė 9–11 klasių moksleiviai. Šie entuziastai patys analizavo duomenis, juos lygino su kitomis šalimis ir garsiai įvardino labai liūdną faktą, kad Lietuva kol kas vienintelė šalis Europoje, kur neuždraustos buityje naudojamos cheminės priemonės, turinčios gamtai kenksmingų fosfatų. „Pirminį tikslą pasiekėme – skautukai buvo labai susidomėję ir įsitraukę į tyrimus, pradėjo patys stebėti ir pastebėti vandens skaidrumą, dumblių kiekį, kiekvienas susimąstė apie savo elgesį su vandeniu“, – teigė viena iš žygio vadovių Živilė Dragūnė.

Komentuodama geriamojo vandens situaciją, jūrų skautė teigė, kad kelionės metu žygeiviai ypač jautė geriamojo vandens kokybės pokyčius: „Aplink Kauną dviejose vietose negalėjome prisipilti talpų iš krano, nes, pasak šeimininkų, jis buvo negertinas. Labai skanaus vandens gavome iš šulinio Jurbarke“. Kaip teigia keliautojai, „vėliau Panemunėje teko gerti nelabai skaidrų, bet skanų vandenį. Rusnėje vanduo iš krano buvo neskanus, bet, pasak šeimininkų, – geriamas“.

Jūros šventės metu Klaipėdoje vyko diskusija, kurios metu žygio dalyviai dalinosi atrastais upių švaros rodikliais, diskutavo, kaip gyventi švariau, nekenkiant gamtai.

Palikite komentarą apie straipsnį