Patirties – į Suvalkiją

Giedrė ŠATAITĖ

Lyduokių kaimo bendruomenė, vykdydama projektą „Graži, tvarkinga ir aktyvi Lyduokių kaimo bendruomenė“, paskelbė konkursą išsiaiškinti, kas gražiausiai tvarkosi ruošdamiesi didžiausioms metų šventėms – Kalėdoms. Šio konkurso nugalėtojams, taip pat kitiems bendruomenės nariams buvo surengta ekskursija į Suvalkiją – pasižiūrėti, kaip savo sodybas puošia, gražina to krašto žmonės.

Kaip sakė Lyduokių kaimo bendruomenės pirmininkė Auksė Pusvaškienė, dar vienas kelionės tikslų – susipažinti ir pabendrauti su Šakių rajono Lukšių, Gelgaudiškio kaimų bendruomenių nariais. Taip pat ir aplankyti Gelgaudiškio-Zyplių dvarus, Griškabūdį.

Anot pirmininkės, tai objektai, kur yra ką pasižiūrėti, pasisemti patirties.

Visus lyduokiečius ypač sužavėjo Lukšių miestelis. Jo seniūnas Vidas Cikana vadovauti seniūnijai pradėjo vos Lietuvai atkūrus nepriklausomybę – 1991 metais. Pats būdamas skulptoriumi, seniūnijos vadovas Lukšius pavertė muziejumi po atviru dangumi – miestelis išpuoštas meninėmis kompozicijomis, daugybe akmens ir metalo skulptūrų, fontanais ir gėlėmis. Lukšių bendruomenė ir į plenerus čia kasmet atvykstantys menininkai pelkėtos laukymės vietoje įkūrė Siesarties vingio parką.

Seniūnijoje rūpinamasi ne tik grožiu, bet ir gyventojų gerove. Čia veikia pieno produktų gamintojai „Europienas“, „Uriga“, Lukšių pieninė, daugiau nei šimtas žmonių dirba vienoje didžiausių ir sėkmingiausiai veikiančių šalyje Lukšių žemės ūkio bendrovėje, dešimtys – „Lukšių tekstilėje“, yra kelios lentpjūvės.

A. Pusvaškienė taip pat pasakojo, jog didelį įspūdį paliko ir netoliese esantis Zyplių dvaras. Jis, taip pat seniūno iniciatyva, buvo pradėtas tvarkyti 2001 metais.

2012 metais dvaras buvo baigtas restauruoti ir atidarytas su 13 išlikusių pastatų ansambliu bei jį juosiančiu 20 hektarų parku.

Pirmininkė pastebėjo, jog apžiūrėjus minėtą kompleksą, kilo minčių, kad Lyduokiuose esantis dvaras taip pat galėtų būti atkurtas.

Ekskursijos metu taip pat aplankyti Gelgaudiškio dvaras, Griškabūdis.

Apibendrindama išvyką A. Pusvaškienė kalbėjo, jog lyduokiečiai ne tik grožėjosi tuo, ką matė, bet ir bendravo su to krašto žmonės – bendruomenių atstovais, pasisėmė idėjų, ką galėtų pritaikyti ir savo namuose kurdami, puošdami aplinką.