L. Kazėnas savo bityne. AUTORĖS nuotr.

Naujausi, Žmonės

„Uodo įkandimas man skaudesnis nei bitės“

Kai visi atostogauja, bitininkams – pats darbymetis. Nors medų vartojame beveik kasdien, bitininkystės profesija vis dar nėra aiškiai apibrėžta. Skatinama smalsumo susitikau pasišnekučiuoti su Ukmergės bitininkų draugijos pirmininku Linu KAZĖNU.

 – Kada ir kodėl nusprendėte turėti didelį bityną? Iš kur gimė meilė bitėms? Juk jos skaudžiai gelia, ne kiekvienas žmogus jas mėgsta…

 – Niekada nesprendžiau, tapti bitininku ar ne. Viskas vyko labai natūraliai, kadangi bitininkystė – gana sena giminės tradicija. Mano senelis ir tėtis buvo bitininkai, tad užaugau kartu su bitėmis. Bitininkystė man ilgą laiką tebuvo hobis. Dirbau statybose darbų vykdytoju, su ratuotosiomis užsiimdavau laisvalaikiu. Tačiau vieną dieną įvyko lūžis – nusprendžiau, kad noriu į darbą eiti kaip į šventę, ir pasirinkau bites. Šiuo verslu užsiimu jau 30 metų, tačiau iš to gyventi ir pragyventi pradėjau prieš 6–7 metus. Mano bitynai yra išdėstyti Šiaurės Lietuvoje – ties Panevėžiu, Pasvaliu, Biržais, Kupiškiu, Kėdainiais. Tačiau aš vis tiek sakau, kad nedirbu, nes visą laiką esu laisvas (šypsosi).

– Kokie didžiausi iššūkiai laukė šio darbo pradžioje?

– Vienas pagrindinių – pasiryžti atsisakyti kitų darbų ir užsiimti tik bitininkyste. Buvo nelengva apsispręsti, ar verta hobį pakeisti verslu. Po to reikėjo numatyti teisingą veiklos kryptį – kiek turėti avilių, kad išlaikyčiau finansinį stabilumą.

– Turite apie 200 avilių. Kaip suspėjate suktis tarp šitiek daug bitučių? Ar kas nors padeda šiuose darbuose?

– Suspėju. Kai pasirenki tokią profesiją, turi suspėti. Kartais patalkininkauja ir žmona Daiva, tačiau jos pagrindinis darbas – reklama, vadyba, pardavimai, raštvedyba ir buhalterija.

– 2016 metais Jūsų kreminis medus pelnė aukso medalį tarptautinėje žemės ūkio ir maisto pramonės parodoje „AgroBalt“. Kuo šis medus ypatingas?

– Šioje parodoje su savo produkcija dalyvavau antrą kartą. Šįkart Žemės ūkio ministerijos sudarytai komisijai labiausiai patiko mano kreminis medus. Gaminys ypatingas tuo, kad jame yra deguonies. Šio medaus priešistorė prasidėjo Amerikoje, po mokslininkų atlikto tyrimo padarius išvadą jog žmogaus skonio receptoriai lengviau pajaučia maisto skonį, kuris yra prisotintas deguonies. Tam, kad deguonies atsirastų meduje, jį nuolat turime maišyti. Tuomet jame deguonis pasiskirsto mažais burbuliukais, o šie neleidžia medaus kristaliukams susikabinti, jų kraštai suapvalėja ir medus nesukietėja, kaip įprasta, jis tampa kreminės konsistencijos. Imtis šio produkto gamybos paskatino tai, kad jis labai patogus vartoti žiemą. Turiu specialią įrangą, su kuria gaminu kreminį medų. Jo gamybos esmė – medus 15 minučių maišomas, po to tiek pat laiko „ilsisi“, vėl 15 minučių maišomas ir vėl tokį pat laiko tarpą – „poilsis“… Šis procesas trunka penkias paras.

L. Kazėnas už kreminį medų pelnė aukso medalį, apdovanojimą įteikė žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė.

L. Kazėnas už kreminį medų pelnė aukso medalį, apdovanojimą
įteikė žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė.

– Kiek medaus per sezoną iškopinėjate iš vieno avilio? Ir kaip manote, kokiuose augaluose Jūsų bitutės randa daugiausia nektaro, kurį perdirba?

 – Mano darbo sezonas prasideda gegužę, o baigiasi vėlokai – apie rugsėjo vidurį. Nors kai kurie bitininkai vasaros darbus nutraukia jau rugpjūčio viduryje. Tačiau Lietuvos klimatas kartais leidžia bitėms nešti medų net ir rudenį. Šis sezonas yra prastokas, darbštuolės sunešė mažai medaus… Prieš dvejus metus iš avilio gaudavau apie 100 kg medaus, pernai – apie 60 kg, šiemet, jei bus geras rugpjūtis, prognozuoju, kad joms pavyks sunešti tik apie 40 kg. Gegužę ir birželį svilino karščiai, buvo be galo didelė sausra, visa liepa – lietinga, bitutės net nelenda iš avilių, kai temperatūra siekia vos 18 laipsnių. Taip pat rekordiškai greitai nužydėjo liepos – per keturias dienas, nors paprastai jų žydėjimo trukmė yra apie dvi savaites. Nors bitės yra transportuojamos, aviliai nestovi vienoje vietoje, tačiau manau, kad šiemet visiems bitininkams sezonas buvo ne itin dosnus, tad galima prognozuoti, jog lietuviškas medus brangs. Mano bitės dažniausiai neša medų iš kultūrinių sodų, grikių žiedų, pienių, rapsų, miškuose – iš aviečių bei kitų uogienojų.

– Kur dažniausiai realizuojate savo produkciją?

– Medų parduodu sveiko maisto parduotuvėje „Biosala“ (Vilniuje bei Kaune), jo galima užsisakyti internetu. Planuoju, jog artimiausiu metu šio skanėsto atsiras ir septyniose parduotuvėse „Hyper Maxima“.

– Kuo Jus žavi bitininkystė?

– Džiaugsmą ir žavesį bitininkystė teikia tuomet, kai turi nuo vieno iki penkių aviliukų. Tada įdomu dirbti. O kai jų yra daugiau, tai jau – nebe džiaugsmas, o darbas (šypsosi). Daugiausia malonumo bitės teikia balandį ir gegužę, nes darbo nėra daug, bet jau nuo birželio – tik spėk suktis.

– Koks linksmiausias ar įsimintiniausias įvykis nutiko dirbant su bitėmis?

– Vieną kartą bičių spiečius mano kieme nulaužė obelį – senas medis neatlaikė bitučių antpuolio.

– Ką veikiate laisvu laiku? Juk ne sezono metu – žiemą, jo turite pakankamai?

 – Žiema yra pats darbingiausias metas (juokiasi). Būtina paruošti visą įrangą vasaros darbams, sužiūrėti, ką reikia nusipirkti, ką pataisyti, o ką pakeisti. Nespėji suktis, o jau ir kovas atėjęs – tenka ruošti bitutes, nes vasaros darbai pradedami maždaug gegužės 25 dieną. Laisvo laiko aš beveik neturiu. Gyvenu nuosavame name, tad dirbu ūkio darbus, galų gale, žolę dažnai reikia pjauti. Na, o jeigu visgi atrandu laisvą minutę, paskaitau knygą.

– Sakoma, kad bitės savo šeimininkui negelia. Ar tai tiesa? Kaip jas prisipratinote?

– Bičių prisipratinti neįmanoma, jos gelia visiems iš eilės. Kiekvieną dieną patiriu jų atakas, tačiau per tiek metų jau pripratau. Man dabar uodo įkandimas skaudesnis nei bitės… Joms nesu alergiškas, nors alergija gali bet kada atsirasti iš niekur.

– Ratuotosios yra cvaktelėjusios ne vienam ir neužsiimančiam bitininkyste. Kaip reikėtų gelbėtis taip atsitikus?

– Labai geras priešnuodis yra pienas. Išgėrus litrą pieno bitės nuodai lengvai pasišalina iš organizmo. Antras priešnuodis, nors ir labai geras, mažiau rekomenduojamas, – degtinė, ji puikiai pašalina bitės nuodus. Šis būdas tinka net ir labai alergiškiems žmonėms. Kad mažiau skaudėtų sugeltą vietą, galima uždėti perpus perpjautą svogūną ir palaikyti. Taip pat kiekvieno bitininko labai svarbus vaistinėlės akcentas – adrenalino ampulės.

– Esate Ukmergės bitininkų draugijos pirmininkas. Kada tapote jos nariu? Kokia veikla užsiimate kartu su kitais 86 bendraminčiais? Kaip įstoti į jūsų gretas?

– Bitininkų draugijos nariu tapau prieš 20 metų, o gal ir kiek anksčiau. Susitinkame nereguliariai, kelis kartus per metus. Susitikimų laiką stengiamės panaudoti kuo prasmingiau. Dažniausiai žiemą pasikviečiame įvairius lektorius, kartu švenčiame šventes. Rugpjūčio pirmą savaitgalį Lietuvos bitininkų sajunga rengia vasaros pabaigtuvių šventę skirtingose Lietuvos vietose. O Pasaulinė bitininkų sąjunga kas dvejus metus rengia kongresą – mokslinį arba praktinį – vis kitose pasaulio valstybėse. Jie vyko Korėjoje, Ukrainoje, ateinantis numatomas Turkijoje. Stengiuosi kartu su bendrija juose dalyvauti. Norint tapti pilnateisiu draugijos nariu, užtenka turėti bent vieną avilį. Atėjus į mūsų susirinkimą reikia užpildyti prašymą, tuomet nariai balsuoja, ar kandidatas tinkamas draugijai.

– Kada bitininkas – dar tik mėgėjas, o kada – jau profesionalas? Kur ta skiriamoji riba?

– Manau, kad bitininkas profesionalu gali būti laikomas nuo tada, kai pradeda gyventi vien iš bitininkystės. Prieš septynerius metus dar buvau mėgėjas, nors su bitėmis draugauju nuo vaikystės. Jei dirbi dar ir kitą darbą, profesionalu vadintis nebūtų taip tikslu.

– Ko palinkėtumėte jauniesiems bitininkams?

– Pirmiausia patarčiau gerai susipažinti su šios profesijos pagrindais, o tik tada imtis konkrečių darbų. Tai – teorinės žinios, kurių įgaunama paskaitų metu, dar vienas labai puikus būdas – savanoriauti bityne. Tai padės pajausti, ką reiškia dirbti su bitėmis. Galiu paminėti vieną pavyzdį. Liepos pradžioje mes, Lietuvos bitininkai, vykome pas kolegas į Kroatiją. Vienas grupės dalyvių – 29-erių metų vyrukas, kuris jau daugiau nei 10 metų užsiima bitininkyste. Būdamas 14-os jis sugalvojo, kad nori tapti bitininku, bet nerizikavo. Taip jau nutiko, jog pirmiausia tas vaikinas paskambino vienam pažįstamam bitininkui ir paprašė kelių jo kolegų telefonų numerių. Po to su jais susisiekęs, pasisiūlė nemokamai padirbėti. Taip tas lietuvis per 4–5 vasaras suprato bitininkystės vingrybes ir pradėjo savo verslą Kroatijoje. Linkiu pradedantiesiems bitininkams susirasti vietą, kurioje savanoriškai padirbėję suprastų, ar šis kelias – tikrai jiems. Žinoma, mokytis reikėtų iš tų bitininkų, kurie dirba inovatyviai, vadovaudamiesi moderniausiomis technologijomis.

 – Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi
Kamilė GUMBARAGYTĖ

Palikite komentarą apie straipsnį

  • SqS :
    O kur kontaktiniai duomenys, adresas, tel. Nr. ir t.t.
  • Lina :
    Sekmės bitininkui Linui. Šaunuolis. Didžiuojuos juo. Jo komanda šiemet iš bitininkų šventės grįžo su dviem diplomais
  • g :
    Ar tikrai čia autorės nuotrauka? prašytume įrašyti tikrą nuotraukos autorių :)