Aktualijos

In Memoriam Monsinjorui Jonui Voveriui (1913–2016)

2016 metų rugpjūčio 2 dieną, eidamas 103-uosius metus, Taujėnuose mirė monsinjoras Jonas Voveris.

Jonas Voveris gimė 1913 metų lapkričio 2 dieną ūkininkų šeimoje Vaičiuliškių kaime, Ukmergės apskrityje, dabartiniame Anykščių rajone, Kurklių parapijoje. Šeimoje augo šeši vaikai. Pradžioje mažasis Jonukas mokėsi Vaičiuliškių pradžios mokykloje, kurią baigus jį vienintelį iš visų vaikų tėvai leido mokytis toliau. Mokslus J. Voveris tęsė Ukmergės gimnazijoje. Joje baigęs septynias klases ir Kauno jėzuitų gimnazijoje išlaikęs lotynų kalbos egzaminą, 1933 metais įstojo į Kauno kunigų seminarijos antrąjį licėjinį kursą. Galima suprasti, kad pašaukimas į kunigystę jo širdyje buvo gimęs jau seniai, o ištikimybę jam J. Voveris įrodė visu savo gyvenimu.

Mokslo seminarijoje metais J. Voveris vadovybės apibūdinamas kaip gabus, pavyzdingo elgesio, gero ir sugyvenamo būdo, kuklus ir pamaldus klierikas. Pastebima, kad nerodė didelės iniciatyvos, įsijungdamas į tuo metu vykdomą katalikišką akciją. Seminarijos rektoriaus nuomone, J. Voveris labiausiai būtų buvęs tinkamas dirbti kaimo sielovadoje.

Kunigu J. Voverį 1939 metų birželio 3 dieną Kauno arkikatedroje įšventino arkivyskupas Juozapas Skvireckas. Dvasininkas tuo metu jau buvo baigęs visą seminarijos ir Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą.

Galbūt ir atsižvelgiant į seminarijos rektoriaus nuomonę, pirmąja J. Voverio darbo vieta tapo nedidelė kaimo parapija – Pernarava, į kurią jis buvo paskirtas vikaru. Ten jaunasis kunigas darbavosi septynerius metus. 1946 metų lapkričio 14 dieną buvo iškeltas į Vidiškius laikinam vikaro darbui. Po penkių mėnesių jis skiriamas Raseinių parapijos vikaru, po dar vienos dienos kitu raštu, paliekant Raseinių vikaro pareigose, kunigas J. Voveris laikinai skiriamas Kauno M. V. Jėzaus Kristaus Prisikėlimo parapijos vikaru. Iš tiesų kunigas Jonas į Raseinius taip ir nenuvyko, bet iš karto apsigyveno Kaune ir buvo paskirtas nuolatiniu Prisikėlimo parapijos vikaru, nors faktiškai teko eiti klebono pareigas. Tiesa, ten dirbo tik nepilnus tris mėnesius. Tuo metu sovietinis saugumas ieškojo tuometinio Prisikėlimo bažnyčios klebono ir dekano, norėdamas jį suimti. Kadangi Prisikėlimo parapijoje dirbantys kunigai neišdavė, kur slapstosi klebonas, saugumo pareigūnai įsakė kunigą J. Voverį iškelti iš Žaliakalnio. 1947 metų rugpjūčio 6 dieną jis buvo perkeltas vikaro pareigoms į Šančių parapiją.

Toks dažnas kilnojimas iš vienos vietos į kitą galėtų atrodyti mažiausiai keistas, tačiau tai buvo susiję su J. Voveriui gresiančiu pavojumi. Iš tiesų praėjus vos mėnesiui nuo persikėlimo į Šančius, 1947 metų rugsėjo mėnesį dvasininkas buvo suimtas ir 1948 metais už akių nuteistas 10 metų darbo stovyklos. Buvo išvežtas į Kirovo sritį, vadinamąjį Vetlagą, kur išbuvo iki 1954 metų.

1954 metų rugsėjo mėnesį, atlikęs du trečdalius bausmės, kunigas J. Voveris grįžo į Lietuvą ir pradžioje buvo paskirtas Girdžių parapijos altaristu – išlaikytiniu, o po mėnesio – Girdžių parapijos klebonu. Ten kunigas J. Voveris dirbo dešimt metų ir 1964 metų balandžio mėnesį buvo paskirtas Surviliškio parapijos klebonu. Dar po šešerių metų, 1970 metų lapkričio mėnesį, jis skiriamas Taujėnų parapijos klebonu. Čia jis ir liks gyventi beveik keturiasdešimt šešerius metus.

Jau dirbdamas Taujėnuose kunigas J. Voveris susirašinėjime su tuometiniu Kauno arkivyskupijos apaštališkuoju administratoriumi arkivyskupu Liudviku Poviloniu mini, jog jam buvo pasiūlyta keltis darbuotis į Vandžiogalą. Kunigas Jonas savo laiške pripažįsta, kad nemoka lenkų kalbos, kuri toje parapijoje būtų reikalinga, tačiau, anot jo, galėtų pasinaudoti žodynu, tik bijo, kad neišvengtų nesusipratimų. Vis dėlto, jeigu arkivyskupas manytų, jog tai būtų reikalinga, ir nebūtų surasta tinkamesnio kandidato, kunigas Jonas sakosi sutinkąs priimti viską: vykti į Vandžiogalą, keltis kur kitur ar pasilikti Taujėnuose. Šiuose žodžiuose bene geriausiai išreiškiama jo, kaip ištikimo ir klusnaus kunigo, laikysena.

Kunigas J. Voveris labai rūpinosi jaunimo religiniu švietimu, rašė ir savo lėšomis leido knygas, dalijosi patirtimi su kunigais, visuomet išlaikydamas šviesų gyvenimo pavyzdį. Savo parapijiečiams Taujėnuose jis visuomet buvo kaip tikras tėvas, pažįstantis visus savo tikinčiuosius, mylėjo juos ir patarnaudavo visomis jėgomis. Gyveno labai kukliai ir ne veltui jo paskutinis testamente išreikštas noras – ką tik galima iš jo turimo kuklaus turto išdalyti labdarai.

1998 metų kovo 26 dieną šventasis popiežius Jonas Paulius II pakėlė kunigą J. Voverį Jo Šventenybės kapelionu (monsinjoru).

2000 metais monsinjoras J. Voveris patyrė didelį sukrėtimą: plėšikai užpuolė klebonijoje jį ir jam patarnaujančią šeimininkę, reikalaudami pinigų surišo ir sumušė. Užpuolimo metu žuvo kunigo šeimininkė, o paties monsinjoro J. Voverio sveikata pradėjo sparčiai blogėti.

2002 metų pabaigoje kunigas, jau beveik apakęs, pasiprašė atleidžiamas iš klebono pareigų, prašydamas jam leisti pasilikti gyventi Taujėnuose. Arkivyskupas jam pagelbėti, suteikdamas visas klebono teises, paskyrė Vidiškių parapijos kleboną. Oficialiai iš Taujėnų parapijos klebono pareigų monsinjoras J. Voveris buvo atleistas 2005 metais ir nuo tada Taujėnus aptarnavo Vidiškių parapijos klebonai. Taujėnuose gyvenantis ir visų meiliai tėveliu vadinamas kunigas Jonas visuomet paremdavo juos savo malda, kiek dar leido jėgos, patarnaudavo bažnyčioje, mielai vykdavo į arkivyskupijos kunigų susitikimus, ypač džiaugdavosi, galėdamas susitikti ir kartu melstis su savo tremties likimo draugais.

Jam likusius gyvenimo metus monsinjoras praleido namuose, tačiau, jei tik galėdavo, prašydavosi bent sekmadienį atvežamas į bažnyčią, kur kartu koncelebruodavo šventąsias Mišias. Jų tekstus jis buvo išmokęs atmintinai. 2014 metais buvo paminėtas jo kunigystės šventimų 75 metų jubiliejus.

Monsinjoro J. Voverio žemiškieji palaikai pašarvoti Taujėnų Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčioje. Laidotuvių šv. Mišios – rugpjūčio 4 dieną (ketvirtadienį) 12 valandą. Po šv. Mišių laidotuvės Taujėnų parapijos naujosiose Užupušių kapinėse. To pageidavo pats velionis savo testamente, nes, anot jo, ten nėra palaidoto nė vieno kunigo. Jis, ilgus metus buvęs kartu su savo parapijiečiais, norėjo ir po mirties atsigulti tarp jų. Paskutinis jo pageidavimas – laidotuvėms nenešti gėlių ir vainikų, o visus melsti Dievo gailestingumo ir Švč. M. Marijos užtarimo.

Kauno arkivyskupijos kurija

Palikite komentarą apie straipsnį