Kam pirkti, jei galima pasiimti dykai?

Auksė KANIŪTĖ

Atėjus pavasariui, visa gamta pražysta gėlėmis, jų žiedai sušvinta ir miesto gatvėse, skveruose, glostydami praeivių akis ir džiugindami širdis.

Miesto šeimininkai, norėdami, kad žiedų būtų kuo daugiau, kiekvieną vasarą aikštėje prie Kultūros centro pastato gėlines, kuriose keliomis eilėmis prisodina įvairiaspalvių gėlių.

Jos – tikra miesto puošmena, žavinti ne tik ukmergiškius, bet ir pravažiuojančius svečius.

Deja, kaskart žvilgtelėjus į stovus pamatai, jog jie vis tuštėja… Kadangi gėlės – ne vanduo, neišgaruoja, kyla įvairių minčių. Pirmiausia ta, kad ne vienas puoselėja ir savo namų aplinką, taip pat trokšdamas džiaugtis vešinčiais gėlynais. Tik ne visada atranda laiko įberti sėklą į žemę ir išsiauginti daigų. Tada juos tenka pirkti. Bet ir vėl bėda – kaip ir nuostabiosios rožės gali durti savo aštriais spygliais, taip ir margaspalviai žiedai širdis duria kainomis.

Tuomet žmogeliui ir topteli: o juk centre stovi didžiausios „klombos“, kodėl gi iš ten jų nepasiimti dykai?

Vieną kartą – vieną kelmelį, kitąkart – du… Juolab kad mieste nėra kamerų, kurios išduotų vagišius…

Sakoma, kad blogas pavyzdys užkrečiamas. Žiū, vieną rytą atsibudę rasime tik tuščius lovelius…