V. ir E. Leipai su sūnumis Jokūbu ir Vyčiu bei dukryte Evita.

Žmonės

Ukmergėje vėl auga trejetukas

Šiandien Miesto šventės „Mano miestas – mano šeima“ metu bus pasveikinti visi mažyliai, kurie pasaulį išvydo per metus nuo praėjusios šventės. Visus vaikučius ketinama apdovanoti – įteikti Ukmergės piliečio pasus ir marškinėlius su užrašu „Aš naujasis Ukmergės pilietis“.

Rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus duomenimis, per metus rajone įregistruoti 285 kūdikiai – 162 berniukai ir 123 mergaitės. Tarp jų yra trys poros dvynių bei trejetukas – Jokūbas, Evita ir Vytis Leipai.

Sausį trijų mažylių susilaukę 30-metė Vita ir 40-ies Evaldas Leipai iš ligoninės Vilniuje namo su brangiausiu savo turtu grįžo tik šį mėnesį. Pora prisipažįsta, kad kelis mėnesius neapleidusi įtampa bei nežinia pamažu atslūgsta. Tėveliams norėjosi džiaugtis aplankiusia triguba laime, bet tuo pat metu kaustė baimė dėl ateities. Tad visus jausmus išgyveno tik savo širdyse, pasidalindami su pačiais artimiausiais žmonėmis.

Dabar ukmergiškiai jau mėgaujasi buvimu kartu su dienomis augančiais kūdikėliais jaukiuose savo namuose ir mintyse regi trijulę, smagiai lakstančią po kiemą, svajoja apie jų ateitį…

Tėvais „dirba“ ištisas 24 valandas

Iš kairės – Evita, Vytis ir Jokūbas.

Iš kairės – Evita, Vytis ir Jokūbas.

Pirmą kartą su Evaldu bendravome vasarį, kai Leipų kūdikėliai skaičiavo pirmąsias gyvenimo savaites, o tėtis tik trumpam kas kelias dienas parvažiuodavo į Ukmergę apžiūrėti namų, sutvarkyti būtiniausių reikalų.

„Džiaugiamės mažyliais, bet garsiai tai pasakyti dar bijome…“ – neslėpė vyras.

Anksčiau laiko gimęs trejetukas pusantro mėnesio praleido Santariškių klinikų neišnešiotų kūdikių skyriaus inkubatoriuje. Tėveliai, kai tik neprieštaravo medikai, buvo šalia. Kai „ankstukus“ perkėlė į palatą, Vita nuo naujagimių nesitraukė nei dieną, nei naktį. Nuo kovo vidurio klinikose „apsigyveno“ ir Evaldas.

 „Ten mane vadino ne tėčiu, o mama… – šypsosi Evaldas. – Personalas kas vakarą suskaičiuodavo, kiek skyriuje yra kūdikių ir mamų. Į tą skaičių įtraukdavo ir mane.“

Vita džiaugiasi, kad mažyliais rūpinasi drauge su vyru: „Juo galiu pasitikėti visu šimtu procentų, jis moka tiek pat, kiek ir aš..“

Sutuoktiniai smagiai pasakoja, kad gimus trijulei visi ankstesni jų darbai, rūpesčiai pasitraukė į antrą planą. Dabar jiems svarbiausia mažyliai, tėvais jie „dirba“ ištisas 24 valandas ir tuo tik džiaugiasi.

„Šįryt su žmona paskaičiavome, kad naktį miegojome gal puspenktos valandos. Kitaip mums neišeina…“ – šypteli Evaldas, kai susėdome neilgo pokalbio šalia trejetuko lovelės.

Tačiau nei mamos, nei tėčio veiduose nuovargio nematyti. Sutuoktiniai nesiskundžia, jog sunku ar pavargo. Vitai ir Evaldui pagelbėti bemat atskubėtų mažylių seneliai. Tačiau kol kas svečiams Leipų namų durys nebuvo atlapotos. Tėveliai saugo mažylius ir nori, kad šie sustiprėtų, ūgteltų.

Iš sostinės grįžo į Ukmergę

V. Leipienė nepabūgo tapti daugiavaike mama.

V. Leipienė nepabūgo tapti daugiavaike mama.

Vepriškė Vita Gaidulevičiūtė ir panevėžietis Evaldas susipažino ir susituokė gyvendami Vilniuje. Abu buvo baigę mokslus, įgiję specialybes, turėjo darbus. Pora nuomojo butą ir ateitį planavo sostinėje. Tačiau vienas įvykis privertė planus pakeisti.

„Nuomojamą butą buvome patys susitvarkę, įsirengę. Bet name kilo gaisras ir mes visko netekome. Tuomet nusprendėme kraustytis į Ukmergę. Susiradome sklypą, įsigijome ir ėmėme statytis namelį…“ – atvirauja Vita.

Didžiumą statybos darbų sutuoktiniai padarė savo rankomis. Pasak Evaldo, profesionalus samdė tuomet, kai darbai buvo ne jų jėgoms arba kažko patys nemokėjo.

Statydami rąstų namą, antrame aukšte suplanavo vaikų kambarį. Galvodami apie būsimus mažylius, įrengė terasą. Dabar jau planuoja kieme smėlio dėžę, sūpynes.

„Dviese pasvajojame ir apie mažiukų ateitį. Jokūbas dar būdamas pilvelyje vis spardėsi. Dabar juokaujame, kad jis bus futbolininkas. Vyčiui pranašaujame krepšininko kelią. Na, o mūsų dukrytė bus šokėja…“ – linksmai pasakoja mama.

Tėtis priduria, jog iš tiesų dabar dar nesvarbu, kuo sūnūs ir dukra taps. Tačiau tėveliai yra tikri, jog trejetukas augdamas neliūdės, nebus vieniši, visada šalia bus brolis ar sesė.

Leipai šeimoje nebuvo vienturčiai – Vita turi brolį, Evaldas – sesę. Tačiau sutuoktiniai mano, kad jų trijulei augti tarp bendraamžių bus dar smagiau.

Nepabūgo tapti daugiavaike mama

Pora sako, kad susituokę galvojo apie vaikus ir jų laukė.

Anot Evaldo, kažkodėl mintyse vis pasvajodavo, kad smagu būtų auginti dvynius. Vitą irgi panašios mintys aplankydavo. Tuo labiau kad jos močiutė iš dvynių.

„Kai jau laukiausi, kartą gydytoja paklausė, ar norėčiau būti daugiavaike mama. Net nepagalvojusi jai atsakiau, kad galiu auginti nors ir tris. Tąkart daktarė pasakė, jog užtektų ir dviejų. Bet netrukus sužinojome, jog nešioju trejetuką“, – prisiminė moteris.

Ši žinia būsimųjų tėvelių visiškai neišgąsdino. Tiesa, nėštumo pradžia Vitai buvo sunki, teko ir į ligoninę atsigulti. Tačiau visa tai buvo laikina. Pasak moters, trejetuką ji nešiojo lengvai, mažylių atėjimą planavo kovą.

Bet kūdikėliai buvo nekantrūs. Vita sausio pradžioje atsigulė į gimdymo namus, netrukus susilaukė sūnelių ir dukrytės.

„Mūsų mažiukai gimė 25 savaičių. Svėrė po 720–820 gramų. Dabar jų svoris jau siekia po 3 500–3 600 gramų, užaugo iki 50 centimetrų“, – glausdama prie krūtinės pabudusį Jokūbėlį pasakoja mama.

Tėvai pasidžiaugia, kad mažyliai nesiskundžia apetitu, visi trys vienu kartu niekada nepravirksta. Nors kūdikiai dar labai maži, bet jau ryškėja kiekvieno charakteris.

„Mums gerai ir Lietuvoje…“

Trejetuko gimimas – ne toks dažnas mūsuose atvejis. Tad nenuostabu, kad ir Leipų šeima sulaukia ypatingo draugų, artimųjų dėmesio, pagalbos.

Vita prasitaria, kad laukdamasi kūdikių nepirko nė vieno rūbelio, žaislo. Viskuo pasirūpino seneliai, teta, kiti artimieji.

Šeima sulaukė ir pasiūlymo kraustytis į Vokietiją. Ten gyvenantys Evaldo bičiuliai tikino, jog trejetuką auginantiems tėvams šioje šalyje skiriamos solidžios pašalpos, kitokia parama. Esą, tik atvažiuokit, gyvensite be jokių rūpesčių.

„Draugams sakau, kad mes gerai gyvename, gyvensime ir čia, Lietuvoje. Tikrai negalvojame niekur išvažiuoti“, – patikina daugiavaikis tėvas.

Nors pora sako, kad nieko jiems netrūksta, viskuo yra apsirūpinę, vieno daikto jie dar neturi. Tai trivietis vežimėlis.

Dabar mažylius į lauką vežasi suguldę į dvivietį vežimėlį. Tačiau neilgai trukus jame trijulei bus ankšta. Kai kurios trejetuką auginančios šeimos šią problemą sprendžia įsigydamos du vežimėlius – dvivietį ir vienvietį. Bet tuomet juos stumti turi du suaugusieji.

„Norėtume turėti trivietį, kad ir vienas kuris galėtume su mažiukais išvažiuoti į lauką. Tačiau jis kainuoja kone kaip lengvasis automobilis – apie pusantro tūkstančio eurų. Galbūt jį įsigyti mums padės rajono savivaldybė. Esame pateikę prašymą…“ – sakė E. Leipus.

Ketvirtadienį vykusiame Savivaldybės tarybos posėdyje nuspręsta iš biudžeto lėšų Leipų šeimai skirti vienkartinę finansinę paramą.

Trejetukas – po 25 metų

Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja Regina Jackūnienė patikino, kad Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę mūsų rajone sulaukta antro trejetuko. Pirmasis gimė 1991-ųjųj balandį. Trijų sūnų – Gedimino, Kęstučio ir Vytauto – susilaukė lyduokiečiai Laima ir Alvydas Kadelskai.

„Gimtoji žemė“ prieš 25-erius metus rašė, kad pirmasis rajone trejetukas sulaukė ypatingo tuometinės valdžios, medikų, įmonių, kitų organizacijų dėmesio – šeimai buvo pasiūlyta pasirinkti trijų kambarių butą arba visą namą, mažyliams dovanotas kraitelis. Kelios miesto įmonės pasisiūlė netgi tapti trejetuko šefais…

AUTORĖS nuotraukos

Palikite komentarą apie straipsnį